Kam: Mycroft

Na jis buvo aplankęs mano mama. Prisistatė kaip agentas.

Atrašiusi užrakinau telefoną ir pažvelgiau į merginas, kurios susirūpinusios stebėjo mane.

- Viskas gerai? - paklausė Melanie.

- Taip. - atsakiau ir dirbtinai šyptelėjau. - Tiesiog neramu dėl Mėjos. - nors visos tiesos pasakyti negalėjau, bet tai ne melas.

- Jai kas nors nutiko? - paklausė Liusi susiraukusi. - Man nieko neminėjai.

- Jai viskas gerai. - numojau ranka. - Tai tik dėl jo vaikino. Nemanau, kad jis jai tinka, todėl ir nerimauju.

- Tipinė Hope. - Liusi pavartė akis, o Melanie žaismingai trinktelėjo jai per petį.

- Visos mamos tokios. - ji pasakė, o tada plačiai nusišypsojo. - Aš ir tokia būsiu.

- Tik ne dar viena. -  Liusi atsidususi pasižiūrėjo į kitus lankytojus. - Kaip manot pavyktu man čia susirasti naujų draugių?

- Nope. - Melanie gurkštelėjo kažkokių sulčių, kurios buvo šalia jos ir pastebėjau tik dabar. - Na nebent tu esi viena iš tuščia vidurių. Žinai išorė graži, vidus supuvęs.

- Ačiū už palaikymą. - Liusi suburbėjo ir sukryžiavo rankas. - Pastaruoju metu jūs visos manę palaikot. Vienai aš asistentė, kita mane tuščia viduria išvadina. Pačios geriausios draugės, kokios tik gali būti.

Su Melanie nusijuokėm ir suvibravus telefonui dar syki į jį pažvelgiau.

Nuo: Mycroft

Nesijaudink, viską sutvarkysiu.

***

Su Liusi į viešbutį grįžom vėlai. Po restorano Melanie mus parsivežė į savo namus parodyti kambario, kuris bus skirtas jo vaikui, bei paklausti ar nieko netrūksta. Aišku Liusi apsimetė nepatenkinta, bet patarti pati pirma skubėjo.

Mums įėjus į kambarį Elima jau sedėjo svetainei su kompiuterių ant kalių ir įnertingai kažką rašė.

- Labanakt. - Liusi mums pamojo pasukdama link savo kambario.

- Labanakt. - Elima suburbėjo toliau rašydama.

- Ką jau tokio rašai? - paklausiau pasukdama link virtuvės.

- Detales staripsniui, kol nepamiršau. - jis atsakė nenustodama rašyti. Kaip ji taip sugeba? - Linksmai praleidot laiką?

- Kaip ir. - atsakiau į stiklinę įsipildama vandens. - Melanie laukiasi.

- Tai šaunu. - ji pasakė prieš susiraukdama ir žiūrėdama į ekraną. - Reikės pasveikinti.

- Mhm. - sumurmėjau prieš nurydama vandenį ir padėdama tuščia stiklinę. - Labanakt.

- Labanakt. - ištariau eidama pro šalį link kambario.

- Labanakt, nepamiršk rytoj su manim. - ji pasakė vėl pradėdama rašyti.

- Būtinai, jei miegosiu, pažadink. - pasakiau beveik pasiekusi kambarį.

Kambaryje pasiėmiau savo pižamą ir nužingsniavau link vonios. uždariusi duris pižama pasidėjau ant čia esančios spintelės ir nusivilkau megstinį. Numętusi jį ant žemės pradėjau segtis džinsus ir man juos besimaunant sutraškėjo popierius kišenėje. Sustojusi jį išsitraukiau ir išlanksčiusi pažvelgiau į jame parašytus du žodžius: greit susitiksim.

***

Ryte atsikėliau dar prieš Elimai suspėjant mane pakelti. Nusipraususi ir apsirengusi pasiėmiau savo fotokamerą ir išėjau iš kambario. Virtuvėje girdėjosi Elimos ir Liusi balsai. Labiau Liusi, nei Elimos.

- Labas ryras. - pasisveikinau įėjusi į virtuvę ir ant stalo pamatydama pusryčius.

- Labas rytas. - pasisveikino Elima pirmoji mane pamačius. - Užsakiau pusryčius.

- Rytas. - sumurmėjo Liusi visa užsimiegojusi.

- Nakti mažai miegojai? - paklausiau prisėsdama ant vienos iš laisvų kėdžių ir pasiimdama lėkštę su keptais kiaušiniai ir kumpių.

- Aš ir Niall turėjom ilgą pokalbį. - ji pasakė užsimerkusi ir delnu prilaikydama smakrą.

- Mhm. - su šypsena sumurmėjau įsipyldama kavos į puodelį. - Pokalbį sakai.

- Atsiknisk. - ji sumurmėjo, o Elima sukikeno. - Einu miegoti.

- Saldžių sapnų! - šūktelėjau jai pavymui.

Ji parodė liuksą ir daugiau te girdėjau jos kambario durų užsidarymą. Su Elima pažvelgėm viena į kitą ir nusijuokėm. Bus jai ilgi "pokalbiai" naktį.

- Valgyk greitai, nes mus laukia netrumpa kelionė iki mirusios merginos namų. Nenorių, kad jos tėvai persigalvotu ir manęs nebe priimtu.

- Kaip pasakysi tamsta. - pasakiau ir įsikišau sau į burną didžiulį kąsnį.

***

Elima buvo išsinuomavusi mašiną savo laikraščio vardu, todėl ne teko laukti taksi ar mokėti didelių pinigų, kad mus nuvežtu. Sustojus Niujorko užmiestį, prie merginos tėvų namo, Elima pasitikrino ar tikrai viską turi ir sau linktelėjusi išlipo iš mašinos. Man išlipus ji užrakino mašiną ir pirmoji patraukė link durų. Sustojusi ji pakėlė ranką ir paskambino.

- Laba diena. - duris pravėrė moteris, kuri buvo už mus keliais metais vyresnė ir tai puikiai atsispindėjo jos nuvargusiame veide. Jos plaukai kažkada tikriausiai buvo ryškios ryžos splavos, dabar pilni žilų sruogų, rudai žalios akys išvargusios, o oda išbalusi. Ji tikriausiai merginos mama. - Kuo galėčiau padėti?

- Laba diena. - Elima maloniai nusišypsojo ir ištiesė savo ranką. - Aš Elima Smoak, mes kalbėjomes telefonų dėl interviu.

- Panele Smoak. - ponia atsitraukė nuo durų ir įleido mus į vidų. - Aš Ina Roy, bet vadinkite mane Ina.

- Žinoma. - Elima mandagiai nusišypsojo prieš parodydama į mane. - Čia mano fotografė ir draugė Hope. - pamojau ir mandagiai šyptelėjau.

- Laba diena. - pasakiau ir paspaudžiau jos ranką.

- Fotografė, žinoma. - ji linktelėjo prieš nusisukdama. - Ele! - ji sušuko prieš atsisukdama atgal į mane. - Jums reikėjo mano mergaitės kambario nuotraukų tiesa?

- Taip. - Elima linktelėjo. - Jei jūs neprieštarausit.

- Jei tai padės surasti mano mergaitės žudiką, aš ne prieštarausiu. - ji liūdnai nusišypsojo, o iš kito kambario pasirodė jauna mergaitė. - Čia mano dukra Elė, ji palydės tave į kambarį.

- Ačiū. - linktelėjau ir pažvelgiau į mergaitę. - Eime? - paklausiau jos ir linktelėjusi apsisuko ir pradėjo eiti prie laiptų.

- Man tu kažkur matytą. - ji pasakė mums lipant laiptais.

- Gali būti. - atsakiau sekdama jai iš paskos kol pasiekėm antra aukštą ir ji pasuko po dešinę. - Anksčiau mano nuotraukų budavo žurnaluose. - pasakiau nenorėdama, kad tarp mūsų būti tylą.

- Tikriausiai taip ir mačiau. - ji truktelėjo pečiais ir pravėre baltas kambario duris. - Štai ir kambarys.

Kambarys buvo baltos spalvos, mano skoniui per daug baltas. Sienos baltos, lova balta, patalynė balta, pagalvėlės baltos ir net gi kilimas baltas. Spintelės šalia lovos irgi baltos spalvos, kaip ir stalas ir virš jo kabantis veidrodis. kambariui spalvos kitos nei baltos, suteikė tik nuotraukos pirkabintos prie jo, bei šalimais ant sienos.

Įsijungusi fotokamerą pakėliau ją prie akių ir pradėjau fotografuoti. nuotografavus bendra kambario vaizdą, bei kelias kitokias nuotraukas pasisukau link nuotraukų kabančių ant sienos. Jas nufotografavau greitai nužvelgusi pasisukau link veidrodžio. Pakėlusi fotokamerą pažvelgiau į ant jo kabančias nuotraukas paspaudusi mygtuką jas nfotografavau. Nuleidusi jį pažvelgiau dar sykį į jas ir mano akys užkliuvo už vienos iš jų.

Pasilenkusi pažvelgiau į nuotrauką, kurioje buvo mirusi mergina ir ją apsikabinusi Mėja. Jos abi juokėsi, o už jų matėsi burys kitų žmonių. iš bandro vaizdo spėjų, kad nuotrauką darė viename iš barų ar vakarėlių.

- Tai Mėja. - ištarė mergina atsistojusi prie manęs ir pažvelgusi į nuotrauką, į kuria žiūrėjau. - Jos buvo geriausios draugės. Mėja visda buvo draugiška man ir mamai, bet po Miros mirties mama pradėjo ją kaltinti. Ji mano, kad jai ne Mėja, mano sesuo vis dar būtų gyvą.

- Kodėl ji taip mano? - paklausiau negalėdama nustoti žiūrėti į nuotrauką.

- Ji girdėjo kaip Mira su kažkuo šnekėjo telefonų apie svaigalus. Ji tą žmogų vadino M, todėl mama manė, jog ji šnekėjo su Mėja. bet ji nežinojo, kad Mira M vadino ir savo vaikiną. - ji paaiškino truktelėdama pečiais. - Tas vaikinas man niekados nepatiko. Tik nesupratau kodėl ji jį M vadino, kai jo vardas buvo iš D raidės. Deon jei neklystų.

***

Dar viena dalis, kuri ganėtinai ilga :)

Tikiuosi patiko, nors istorija ir pasisuko nuo vaikinų dramos, prie Mėjos dramos ;)