Po pirmojo pusfinalio, kuris buvo lyg sprogusi vaivorykštinė bomba, mus jau buvo sunku nustebinti ir sužavėti. Visgi, lūkesčius antrajam pusfinaliui irgi turėjome aukštus, nes visi skelbė, kad pasirodymai bus tikrai stiprūs. 

Taučiau man antrasis pusfinalis pasirodė daug mažiau įdomus, visai ne intriguojantis ir ne šokiruojantis, o iš Eurovizijos paskutiniu metu tikiuosi kaip tik to. Nelabai kas sužavėjo, nelabai išsiskyrė. Pasirodymai atrodė labai panašūs, dauguma performino moterys su blizgančiais apdarais ir tipo originaliomis dainomis, nors išties viskas buvo labai panašu: gražuolė, sceninis apdaras, popsinė daina. Dar estai pasitampė, norvegiška "Žalvarinio" versija pastaugė ir tiek žinių. Meh. "Europapa" dainininkas (Nyderlandai) buvo įdomus, bet kažkaip nesužavėjo.

Kas buvo verta dėmesio, vienareikšmiškai Prancūzija ir (šiek tiek) Šveicarija. Tai pakalbėkim apie juos.

Prancūzija. Slimane - Mon Amour

https://youtu.be/f-z9PFfpzeE

Štai čia yra vokalas, čia tikras talentas. Ir žodžiai labai gražūs (Myliu tave. Net nežinau, kodėl. Iš naujo atsuku tą sceną, bet vis kartojasi ta pati pabaiga. Tu nieko negirdi. Ką darysim su mano skausmu? Myli mane, ar ne?) Prancūzai moka atlikti balades taip, kad jos pakerėtų visą pasaulį. O ir jų kalba labai graži, jausminga, visada dainai prideda ypatingą prieskonį. 

Tas Slimane atsitraukimas nuo mikrofono buvo kažkas tokio... Išsižiojau žiūrėdama tiesiogine ta žodžio prasme ir stebėjau susiėmusi už veido. Buvo nerealu. Ėjo per sielą.

Pastebėjau, kad prancūzai visada siunčia stiprius balsus, dažnai atlieka balades, bet su jomis sudrebina visą areną. Ir nereikia nei juokelių, nei staipymosi, nei keistenybių. Jie moka žavėti savaip. Klasika, gražu, jautru.

Vienareikšmiškai vienas iš mano favoritų, įeina į top 5!

Šveicarija. Nemo - The Code

https://youtu.be/coOJkjCMcow

Iš pradžių nepatiko daina, erzino, atrodė be ryšio. Bet ne visos dainos prilimpa iš karto. Kai kurioms reikia laiko, kai kurias paklausyti tenka net kelis kartus. 

Dainos pradžia - lyg Brodvėjaus stilius, tada eina šiek tiek R&B, paskui viskas įsibėgėja ir tampa visai klausoma. Tai, ką Nemo pradėjo išdarinėti ant scenos, visa ta akrobatika, o vėliau ir aukštos natos, pagaliau atkreipė mano dėmesį ir pelnė šiek tiek simpatijos.

Vis dėlto, nors ir išsiskyrė iš antrojo pusfinalio bei buvo vertas paminėti, tai nėra visiškai mano favoritas ar mėgstamiausias pasirodymas. Prancūzo paprastumas sužavėjo daug labiau. Ragana iš Airijos buvo įdomesnė. Kroatų rokeriai pavarė geriau. Britų visiškai eurovizinis gabalas smagiau susiklausė ir įstrigo kelioms dienoms į galvą. 

Iš antrojo pusfinalio tikėjausi daugiau. Toks vaizdas, kad visi geriausi sutilpo į pirmąjį. Net mūsų Silvestras, su paprasta dainūška, be jokių pribombasų, žavesnis nei daugelis antrojo pusfinalio pasirodymų. Smagu, kad visos trys Baltijos šalys kartu finale, bet, kad ir kaip gaila, mūsų broliukų pasirodymai man visai nepatiko. Žiūrėjau interviu su Latviu, labai fainas bičas, bet daina ir pasirodymas - nuobodu. Estai, kurie sakė yra Remio Retro draugai, man buvo išvis be ryšio. Lenkė, kuri nepateko į finalą, visai nusidainavo. Šiemet mūsų kaimynėliai silpni. 

Tradiciškai lauksiu finalo su stalu, nuklotu gėrimais ir maistu, sirgsiu už favoritus, palaikysiu Silvestrą ir mėgausiuosi koncertu. Tegul laimi geriausias!