Man darėsi karšta vien nuo minties, kas įvyko vakar. Viskas sukosi keistu ratu ir ėmiau vis blankiau suvokti, kas per velniava vyksta.

Kulniavau namo spardydamas pavienius akmenis ir sukandęs jaučiau, kaip vėjas košia veidą. Šiandien oras buvo tragiškas ir aš norėjau kuo greičiau parsirasti namo. Galvą baisiai maudė ir aš neturėjau nuotaikos nieko daryti.

Šįkart nusprendžiau kirsti kampą ir prasibrauti pro kiemus. Prasilenkiau su keliais žmonėmis ir kaskart pajutus įremtą žvilgsnį mane išpildavo šaltas prakaitas. Vienas raudonplaukis vyras pažvelgė į mane tokiu įsakmiu žvilgsniu, kad nejučia prikandau lūpą. Manau, kad mane ima kamuoti paranoja. Nuolatos jaučiausi stebimas ir tai man nekėlė didelio pasitikėjimo.

Tai nebuvo tik paprasta baimė. Kartais man atrodydavo, kad artinasi kažkas baisaus ir nesustabdomo, tad, nors bandžiau šią nuojautą slopinti, ji vis vien iškildavo į paviršių. Stabtelėjau išgirdęs garsų šunų lojimą. Kažkas artinosi.

Pirma pamačiau iš tolo besiartinantį keturkojį siluetą ir tik vėliau išvydau krauju pasruvusias akis. Nebuvo kada sureaguoti, tad įstengiau tik paklaikusiu žvilgsniu stebėti kaip didžiulis šuo atlekia mano pusėn ir pritvoja prie žemės. Iš nasrų drimbančios putos ir galvažudiškas akių kontaktas išdavė, kad šis padaras nebuvo pasirengęs elgtis draugiškai. Reikėjo veikti greitai.

- Atstok! – riktelėjau iš visų jėgų stengdamasis nustumti šunį. Elgiausi narsiai, bet viduje buvau beveik leisgyvis iš baimės.

Pasirodo, kad jis buvo kur kas sunkesnis nei aš galvojau.

Gyvūno akys užsidegė pykčiu ir aš pajaučiau nasrus perkandančius man gerklę. Užsikosėjau krauju regėdamas kaip akys akimirksniu apsigaubia tamsa.

O kai atsimerkiau vėl švietė saulė.

Sutrikęs apsidairiau. Mano akys išsiplėtė kai suvokiau, kad stoviu ant tako, o aplinka yra labai pažįstama. Vis dar stovėjau sustingęs kai man pro šalį praėjo raudonplaukis vyras. Tačiau kai aplink vėl nuskardėjo šunų lojimas aš ėmiau bėgti.

Paknopstomis įpuoliau pro duris ir susmukau ant žemės. Nugara atsirėmiau į sieną ir susiėmęs už galvos ėmiau isteriškai kvatotis.

- Aš išprotėjau, aš išprotėjau, - beviltiškas juokas ėmė deginti gerklę. Užsimerkiau sukąsdamas dantis. – Visa tai netikra...

Bet kažkur širdies gilumoje aš ėmiau abejoti pačiu savimi.

Atrodė, kad viskas vėl prabėga pro akis. Negalėjau kvėpuoti, akyse darėsi tamsu, o širdis trankėsi iš baimės. Numetęs nereikalingus daiktus vėl išpuoliau į lauką.

Nebesuprantu, kas su manimi darosi.

Kojos pačios mane nunešė prie to paties tako. Priklaupęs ant vieno kelio priliečiau žemę – aplinkui nebuvo jokių kraujo pėdsakų. Ar tai tebuvo tik mano vaizduotė? Tačiau kai norėjau pakilti ir užmiršti, kad tai išvis įvyko, man aptemo akyse.

Kelias buvo išteptas tamsiu, lipniu krauju. Išplėtęs akis pastebėjau sutryptą žemę ten, kur buvau parkritęs, beveik girdėjau šunų lojimą. Šalimais matėsi gyvūno pėdsakai, bet vos prilietęs juos pirštais vėl grįžau į realybę.

Papurčiau galvą – kad ir kaip tai atrodė beprotiška, tačiau ėmiau tuo tikėti. Jei egzistuoja dvasios, tuomet gali būti ir kur kas keblesnių paslapčių.

Aš ką tik pakeičiau įvykius.

Stipriai užmerkęs akis bandžiau sukelti tokius pačius jausmus, kokius jaučiau per užpuolimą. Atmintyje vėl iškilo pasiutusio šuns vaizdas, nepakeliamas skausmas ir panika, bet nieko neatsitiko. Nepavyko nei pirmą pusvalandį, nei antrą, bet aš nenorėjau pasiduoti. Šįkart išsiaiškinsiu, kas vyksta.

Kišenėje suvibravo telefonas, bet nespėjus pasigirsti melodijai pajaučiau stiprų vėjo gūsį, o tada viskas nutilo. Atsargiai atsimerkiau ir dabar tikrai netekau žado.

Viskas buvo sustingę. Keli nuo medžio šakų atkibę lapai kybojo ore, debesys nejudėjo, o praeiviai stovėjo sustingę tarsi statulos.

- Neįtikėtina, - sumurmėjau, paliesdamas sustingusią šaką.

Kone paknopstomis išpuoliau į gatvę. Priėjau prie arčiausiai stovėjusios šviesiaplaukės ir pažvelgiau jai į akis. Jokiu mirktelėjimo, merginos akys buvo stiklinės, tarsi ji staiga būtų virtusi gyvu manekenu.

Šniurkštelėjau nosimi ir greitai pasitrynęs pamačiau kraują. Atšokau į šalį, nosine bandydamas sustabdyti kraujavimą, o tuomet viskas atgijo. Mergina praeidama pro mane šyptelėjo, o aš tegalėjau žiūrėti į jos akių žydrynę. Netaręs nė žodžio apsisukau ant kulno ir patraukiau tolyn į miestą.

Pagrindinis miesto laikrodis mušė penktą valandą vakaro, bet mano laikrodis ant riešo atsiliko dvejomis minutėmis. Norėjau griebti telefoną, paskambinti Aurorai ir išpasakoti, kas atsitiko, bet akimirksniu atsisakiau tokios minties. Ką turėčiau jai pasakyti – kad gebu sustabdyti laiką? Net tokiai antgamtiškos fanatikei to būtų per daug. Dabar pasijutau labai vienišas. Žinojau, kad paslapties negaliu atskleisti niekam, ji buvo per daug neįtikinama ir sunkiai slėgė mano pečius.

- Kodėl man tai atsitiko? – sušnabždėjau susiimdamas už galvos. – Kodėl būtent aš turiu tai išgyventi?

***

Gulėdamas lovoje bandžiau susidėlioti mintis. Pasukau galvą į šoną ir pažvelgiau į ant stalo stovintį laikrodį. Jis rodė vienuoliktą valandą, bet akimirką rodyklė sustingo. Užsimerkiau, nutraukdamas akių kontaktą su prietaisu ir jis vėl ėmė ritmingai tiksėti.

Aš maniau, kad galėsiu tai kontroliuoti, dažniausiai galiu, bet krūtinėje besitelkianti baimė nepadėjo stabilizuoti mano galios. Šiandien stabtelėjau laiką bent tris kartus visiškai to nenorėdamas, kas man ėmė kelti vis didesnį nerimą.

Nenoriu užšaldyti savo šeimos laike.

Išgirdau tylų beldimą į duris ir jos šiek tiek prasivėrė. Į kambarį įsklido šviesa ir akimirką prisimerkiau.

- Nemiegi? – švelniai paklausė mama, o aš papurčiau galvą, nors žinojau, kad ji negali to matyti.

- Ne.

Mama įėjo vidun nedegdama šviesos, tad sunkai galėjau įžiūrėti jos veidą. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir šyptelėjo.

- Kalbėjau su Erisa, - pradėjo, o aš nežinojau, ką mama nori tuo pasakyti. – Ji minėjo, kad kai paskutinį kartą kalbėjotės, tu atrodei sunerimęs.

- Mama, bet aš nebuvau-

- Galbūt tu teisus ir tai nieko nereiškia, bet jei kas nors tave slegia tu gali mums pasipasakoti, juk žinai tai? – pertraukė mama.

Nusišypsojau ir linktelėjau.

- Žinau.

Mama susirado mano ranką ir ją spustelėjo. Norėjau pristabdyti laiką, kad ši akimirka tęstųsi amžinai, bet žinojau, kad negaliu. Negalima.

- Kaip sekasi su Aurora? Ar vis dar sutariate taip pat puikiai?

- Mama, jei kas būtų pasikeitę, būčiau pranešęs, - sukikenau dėl tokio rūpestingumo. – Bet ne, mūsų draugystė tokia pat tvirta kaip nuolat.

- Puiku, - linktelėjo, o jos melsvose akyse žaidė šypsena. Jos buvo tokios pačios kaip ir maniškės. – Tuomet jau eisiu. Pabandyk numigti ir tu, rytoj reiks anksti keltis.

- Myliu tave.

- Aš irgi tave myliu, Bleisai.

Mama tyliai uždarė duris, o po kurio laiko šviesa užgeso ir jos kambaryje. Bandžiau užmigti, bet buvau kupinas įspūdžių, kurie trukdė ramiai užmerkti akis. Išlipęs iš lovos atvėriau balkono duris ir išėjau į naktį. Tiesiai man prieš akis švietė ryškiaskruostis mėnulis, o dangus buvo nusėtas žvaigždžių. Vėsus oras glostė mano pečius, o aš pasirėmęs ant turėklų pažvelgiau žemyn.

- Ačiū, - ištariau nepakeldamas akių. – Ačiū už šią galimybę.

Nežinojau, kam dėkoju, bet atrodė, kad šią akimirką tai buvo priimtina. Galbūt man nereikia bijoti to, ką atradau savaime. Galbūt tai viso labo dovana, kuria galiu pasinaudoti.

Tarp medžių šmėstelėjo siluetas ir aš sekundei atšokau. Tikriausiai šiandienos užpuolimas mane lydės dar ilgai, kol galiausiai išsivaduosiu iš panikos. Žmogus sustingo ir lėtai pakėlė galvą į viršų. Mūsų žvilgsniai susitiko ir man atrodė, kad jį jau buvau kažkur matęs – nepamenu kur, nepamenu kada. Kūną pervėrė siaubas ir aš kvėptelėjau bandydamas nuvyti jį šalin. Baimę pakeitė smalsumas ir pažvelgiau atidžiau, bet žmogus jau buvo dingęs.

***