- Aš vis galvojau. Jeigu žmonės iš tolo aplenkdavo tą vietą, kodėl tinklas tvoroje buvo pakeltas?

- Po galais, Aurora, nepradėk nuo pačio ryto su savo sąmokslo teorijomis, - nusijuokiau pasitaisydamas kuprinę. – Tam turėsi visą dieną.

Draugė vaidino, kad yra supykusi, tačiau mačiau menką šypseną jos veide. Jos nepakeisi.

Pastebėjau, kad miegu vis mažiau. Anksčiau buvau nepataisomas miegalius, bet bent kelis mėnesius užmigdavau vėlai, o ryte nejausdavau miego poreikio. Net mama pastebėjo rytinį žvalumą.

- Jei kažkas prieš porą metų būtų pasakę, kad tu nepramiegosi žadintuvo, būčiau nepatikėjusi, - tarė, o aš kilstelėjau antakius.

Aurora nuskubėjo pas pavaduotoją ( ji turėjo pasirašyti sutartį dėl dar vienos iš daugelio savanorysčių ), o aš patraukiau į mokyklos kiemą. Dar buvo daug laiko iki pirmo skambučio, tad nusprendžiau mieliau pakvėpuoti grynu oru, o ne į chlorą panašiu tvaiku, kuris tvyrojo valytojoms išvalius kabinetus. Tuo labiau, kad ši diena turėjo būti šilta ir saulėta.

- Bleisai! – grįžtelėjau balso pusėn. Ūmai susigūžiau ir nulenkiau galvą – tikrai nenorėjau vėl kalbėtis apie ta pačia tema.

- Bleisai, - pribėgęs Sebastianas kumštelėjo man į petį. – Kur leki?

Nebuvo kitos išeities.

- Ko nori, Sebastianai?

Šviesiaplaukis tik gūžtelėjo pečiais.

- Aš žinau, kad tau atsibodo, jog pliurpiu apie tą patį, bet vaikinams tavęs tikrai reikia, - nutęsdamas galūnes prabilo. – Tu buvai vienas geriausių.

- Tu žinai, kad aš negrįšiu, - šis pokalbis ėmė varginti. – Bent jau ne dabar.

- Bet, žmogau, tai tik žaidimas. Visiems pasitaiko nelaimių, nereikia imti į širdį.

- Ne dėl tavęs žmogus pateko į ligoninę, - atšoviau, palikdamas draugą sau už nugaros.

***

Klestelėjau į savo suolą ir pasirėmiau galvą rankomis. Mokytoja vėlavo, tad bendraklasiai tauškė apie paskutinius įvykius, įžymybes ir kompiuterinius žaidimus. Išsitraukęs užrašų knygutę bandžiau kažką nupiešti, tačiau atakuojančios mintys nepadėjo susikaupti. Galiausiai pasidaviau, susikraudamas priemones atgal į kuprinę.

Staiga su trenksmu atsivėrė durys ir stiprus vėjo gūsis plūstelėjo į klasę. Džeimsas netaręs nė žodžio numetė kuprinę prie paskutinio suolo ir pažvelgė į visus iš nugaros. Akimirką mūsų žvilgsniai susitiko ir jis menkai šyptelėjo, tačiau akys buvo kupinos pasidygėjimo. Nors nemėgome vienas kito, bet stengėmės nelįsti į akis, o mūsų tylus karas dažniausiai pasibaigdavo piktu susižvalgymu. Kai buvome septintoje klasėje drauge kovėmės dėl mokyklos viceprezidento vardo. Kortos jam buvo nepalankios ir, nors viceprezidentu buvau tik vienerius metus, Džeimso širdyje liko kažkokia keista, vaikiška nuoskauda.

Negalėjau nepastebėti pakitusios išvaizdos. Ilgi rudi atgal sušukuoti plaukai dabar buvo šviesūs ir sutaršyti. Džeimsas nebuvo mėgėjas kažką keisti. Jis nepakeitė nuomonės apie mane per daugiau nei trejus metus.

***

Eidamas namo klausiausi muzikos. Žinojau, kad tėvai dar nebuvo grįžę, tad galėjau neskubėti. Pėdinau miesto centru paklydęs savo mintyse – to uždrausti man niekas negalėjo.

Čia vėl buvo pilna įprasto miestietiško šurmulio. Žmonės baigę darbus skubėjo namo, gatvėmis lakstė automobiliai, buvo pilna šurmulio ir sumišusių emocijų. Staiga pajutau stiprų smūgį į šoną ir susiraukęs apsidairiau. Buvau beveik įsitikinęs, kad mane bandė apiplėšti todėl iškart griebiau už kuprinės. Niekas nebuvo dingęs, kol netikėtai mano akis pastebėjo keistą daiktą. Pirštais užčiuopiau sidabrinę grandinėlę ir nustebęs dar kartą apsidairiau. Rankoje gniaužiau šviesiai violetinės spalvos pakabuką, tačiau nepastebėjau, kas man jį įbruko. Gūžtelėjęs pečiais įsikišau jį atgal į kišenę ir nuskubėjau namo.

- Atrodo, tarsi kažkas būtų specialiai taip pasielgęs, - sumurmėjau vos įžengęs pro duris.

Tai taip keista. Išsitraukęs papuošalą dar kartą atidžiai apžiūrėjau, tačiau nemačiau jokių simbolių ar išgraviruotų vardų. Akmuo buvo vėsus, bet lengvas, maloniai glotnus, tad net neįsivaizdavau, kaip su juo pasielgti.

- Labai keista.

Smalsumas nugalėjo ir šįkart.

Užsikabinau papuošalą ant kaklo ir susidomėjęs pažvelgiau į veidrodį. Violetinis akmuo gražiai žaidė su šviesa ir ypatingai derėjo prie mano žydrų akių. Dar kartą priliečiau pakabuką ir suvirpėjau – staiga jis pasidarė labai šiltas.

Paklaikusiu žvilgsniu griebiausi už kaklo skausmui pervėrus kaklą. Akmuo įkaito tarsi karšta skarda, tad nuplėšęs papuošalą sviedžiau jį kuo toliau. Akimirką pasirodė, kad akmuo blykstelėjo ryškiau, bet tai galėjo būti tik spindulių žaismas.

- Tik ne vėl, - sušvokščiau gaudydamas kvapą.

Ir kokio velnio aš parsinešiau šį papuošalą?

Oda buvo paburkusi, rausva ir nemaloniai perštėjo. Suraukęs antakius tryniau kaklą, tačiau skausmas nenuslopo. Pastaruoju metu mane be perstojo persekiojo nelaimės.

- Nuostabu, - purkštelėjau sviesdamas papuošalą į stalčių.

Daugiau nebenoriu jo matyti.

Ūmai ant stalo suvibravo telefonas.

- Dabar privalai mane išklausyti, - Auroros balsas buvo įsakmus ir aš šįkart negalėjau atsisakyti.

***

- Aurora tik nesakyk, kad mane pasikvietei dėl tos kvailos vaiduoklių temos.

- Kodėl staiga taip užsispyrei pamatęs vaiduoklį, jei pirma buvai bepradedąs tikėti? – susiraukė draugė.

Gūžtelėjau pečiais.

- Apie ką norėjai pasikalbėti?

- Bleisai, aš tau kai ko nesakiau apie tą vietą, - rudaplaukė sučiaupė lūpas. – Aš ten jau buvau prieš porą savaičių.

- Tu ten buvai viena? – nustebau. Ji nemėgo vaikščioti viena, todėl nuolatos tampėsi mane „be priežasties".

- Buvau jau anksčiau girdėjusi apie gamyklą, kurioje neva vaidenasi, todėl nusprendžiau patikrinti pati, - ji pakėlė į mane akis. – Girdėjau gandų, kad dvasios nepuola, jei esi visiškai vienas, bet jauti nepakeliamą baimę. Aš irgi ją jaučiau, todėl negalėjau žengti toliau nei kelis žingsnius. Tada nusprendžiau surizikuoti.

- Tempeisi mane, nes norėjai sužinoti, ar gandai yra tiesa?

- Kiti kalbėjo, kad iš grupės užėjusių paranormalių dalykų pamato tik vienas. Taip, aš mačiau vaiduoklį, bet galbūt tu matei kažką daugiau?

Nejučia mano kūną užplūdo pyktis. Maniau, kad mes nemeluojame, kad pasitikime vienas kitu, bet dabar buvau įveltas į kažkokią nesąmonę ir ji buvo labiau nei keista.

- Ne, - papurčiau galvą. – Kaip ir sakiau, nieko neįprasto.

Aurora prikando lūpą ir linktelėjo.

- Tiesiog aš tikėjausi, kad gali būti kažkas daugiau. Manau, reiks pasitenkinti pamačius vaiduoklį, nors jis ir buvo nelabai malonus.

Nelabai malonus. Jis bandė mus nužudyti.

- Ar dabar jau išsiaiškinai savo vaiduoklių detektyvą? – kumštelėjau jai į petį.

- Tikriausiai reiks pristabdyti paieškas ir pasiimti atostogų, - ne itin linksmai šyptelėjo Aurora.

- O aš manau, kad tai puiki mintis.

***

Po ilgo neigimo aš galiausiai prisipažinau, kad mačiau kažką nepaaiškinamo. Galbūt iš tikrųjų kažkas egzistavo už žmogaus suvokimo ribų ir kartais išlįsdavo pasirodyti. Žvelgdamas į degantį saulėlydį supratau, kad iš tiesų esu dėkingas Aurorai, kad leido įsigilinti ten, kur kištis nenorėjau.

Kažkas įkrito į akį ir aš švelniai ją pasitryniau. Kelis kartus sumirksėjau, bandydamas nekreipti dėmesio į perštėjimą. Staiga pamačiau žmogų stovintį kiek toliau ir žvelgiantį mano pusėm, tačiau mirktelėjęs jo nebemačiau.

„Nesijaudink dėl kiekvienos smulkmenos," – pagalvojau susikišdamas rankas į džemperio kišenes. Yra kur kas svarbesnių reikalų, nei vaiduoklių medžioklė. O tuo labiau gandai, kurie sklido iš lūpų į lūpas.

Aš vėl klausiausi muzikos. Žmonės pamažu migo, tačiau aš jaučiausi kaip niekad žvalus. Nemiga turėjo ir savų pliusų ir aš nusprendžiau juos panaudoti.

Naktinis gyvenimas gali būti visai šaunus.

***