Muzika užliejo mano ausis, o aš lėtai braižiau linijas ant popieriaus. Viena, antra, trečia - viskas pamažu susiliejo į bendrą visumą. Vedamas muzikos grimzdau vis giliau ir giliau į braižymą, pamažu atitoldamas nuo užgriuvusių keistenybių.

Galiausiai numečiau pieštuką ant stalo ir pasitryniau akis. Krestelėjau galvą ir akimirksniu pajutau duriant kaklą - jį nemaloniai perštėjo. Nors praėjo kelios dienos, tačiau atsiradusios mėlynės buvo tokios ryškios lyg pirmą dieną. Turėjau pasinaudoti mamos pudra, kad paslėpčiau žymes, tačiau raudonis išliko. Išjungiau muziką, nes agresyvūs ritmai įgriso ir ėmė varginti. Už lango siautė vėjas, būdingas šaltai ankstyvo pavasario pavakarei. Mano akys buvo paraudusios, man trūko miego. Pastarosios dienos buvo nervingos, nuolatos jaučiausi tarsi būčiau sekamas. Naktimis gulėdavau įsmeigęs akis į lubas ir negalėjau užmigti.

Kambario kampe suvibravo telefonas. Niūriai dėbtelėjau jo pusėn - nežinojau, ar dabar tikrai noriu su kažkuo kalbėti. Atsidusęs jį sugraibiau ir kiek luktelėjęs atsiliepiau.

- Tu net neįsivaizduoji, ką sužinojau, - net nepasisveikinusi pradėjo kalbėti Aurora.

Net nepajutau, kaip nuovargio debesėlis prasisklaidė. Draugės balsas buvo švelnus, valiūkiškai skardus, tad kiekvieną kartą atrodydavo lyg ji dainuodavo. Aurora tiesiog nemokėdavo ilgai pykti ar liūdėti, manau, ji buvo toks džiaugsmo spindulėlėlis, kad tiesiog negalėjai nepasekti jos pavyzdžiu.

- Ir ką gi tokio naujo sužinojai? - mano balsas nemaloniai užlūžo, tačiau krenkštelėjęs pasijutau geriau.

- Apie tą gamyklą sklando daugybė gandų. Cituoju: „Prie pastato prisiartinusius žmones ištikdavo paranoja ir stiprūs baimės priepuoliai".

- Kodėl taip atsitikdavo? - tai atrodė iš tiesų keista. Paranoja neištikdavo be priežasties.

- Neįsivaizduoju, - Aurora kostelėjo. – Bet, Bleisai, būdama gamykloje aš nejaučiau tokios stiprios baimės. Ar tu jautei kažką įtartino?

Akimirką susimąsčiau. Prisiminiau šiurpą, nubėgusį mano nugara vos įžengus į pastatą. Keistą jausmą, kad turėtume kuo greičiau sprukti. Tačiau tai niekuo nepriminė paranojos.

- Ne, nieko, - papurčiau galvą. – Net nebūčiau apie tai pagalvojęs.

Sukandęs dantis apmąsčiau galimus variantus. Kad ir kas mus užpuolė tame pastate, jis atrodė kankintas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau niekas nėra matęs ar girdėjęs apie užpuolimus toje apylinkėje - bent jau apie tai nebuvo pranešta.

- Aš žinau apie ką tu galvoji, bet reikia apsvarstyti ir kitą variantą, - suraukiau antakius ir ėmiau vaikštinėti po kambarį. - Gal ten buvo tiesiog benamis ar užklydęs žmogus.

- Prirakintas grandinėmis ir karštligiškai trokštantis mus sučiupti? - Auroros balsas tavo ironiškas. - Bleisai, tu turi pripažinti, kad matei vaiduoklį.

O tai pripažinti buvo labai sunku. Visuomet galvojau, kad įvairias situacijas galima paaiškinti racionaliu protu, tik Aurora paskatindavo žengti žingsnį už šios radikalios nuomonės ribų. Dabar nebežinojau, kas yra tiesa ir kuo reikia tikėti.

- Man vis kirba tokia mintis, - sekundę tvyrojo nejauki tyla. – O kas jeigu jis norėjo, kad mes ateitume?

- Kokia jam iš to nauda?

- Nežinau, - išgirdau tylų atodūsį. – Tai ir reikia išsiaiškinti.

O man atrodė, kad to daryti nevertėtų.

***

Popietė buvo maloniai vėsi. Dangų vis dar buvo aptraukę debesys, tačiau vėjas nuslopo, tik šiek tiek šiaušė medžių viršūnes.

- Bleisai, išvesk Sefrį į lauką, - iš apačios nuskambėjo mamos balsas.

Padėjau pieštukus į šalį ir pakilau iš savo vietos. Mažas padarėlis strikinėjo palei duris, o mane pamatęs linksmai viauktelėjo. Pritūpiau ir pakasiau šunį už ausų.

- Nagi, eime, pasivaikščioti, - šyptelėjau segdamas pavadėlį.

Vos išėjus mus pasitiko šalto oro gūsis. Atmečiau ant akių užkritusias juodų plaukų sruogas ir stipriau apsivyniojau pavadį aplink delną. Sefris lakstė aplink lyg patrakęs, tačiau gatvės buvo tuščios tarsi niekas nebūtų norėjęs tokiu oru kelti kojos į lauką.

Užtat atvažiuojančios policijos sirena skambėjo labai aiškiai.

Pro šalį pralėkė trys policijos automobiliai, sviesdami į mane sūkurį dulkių. Užsidengiau delnu akis spėdamas pamatyti kaip greitai jie nulekia pirmyn. Vis dėlto mieste kažkas vyko.

Kai atskubėjau į įvykio vietą, čia jau buvo susirinkusi nemaža minia žmonių. Kaip keista, kad žmonės taip greitai atvyksta stebėti kitų nelaimių. Sefris baugščiai gūžėsi mano glėbyje išgąsdintas triukšmo ir ryškių šviesų, o aš negalėjau sutelkti dėmesio. Aplinkui vyravo chaosas, girdėjau klyksmus ir automobilių sirenas. Privalėjau prasibrauti arčiau ir suprasti kokia velniava čia verda.

O vaizdas tikras buvo nemalonus. Dvi mašinos buvo tiesiog suknežinusios vieną kitą, iš po jų tekėjo tamsūs degalai, o gelbėtojai iš visų jėgų bandė atplėšti automobilio dureles. Minia būrėsi atokiau, išgąstingai žvelgdama į kylančius dūmus ir plušančius žmones. Visur girdėjosi šnabždesiai, esą dar vienas žmogus buvo prispaustas viduje ir jam reikėjo medikų pagalbos. Galėjau tik pasilikti atokiau nevalingai kramtydamas lūpą ir tikėtis geriausio.

Staiga link mūsų įnirtingai mojuodamas rankomis atskubėjo policininkas. Nepajėgiau suprasti jo žodžių, tačiau leidausi bėgti su paklaikusia minia. Atsisukęs spėjau išvysti kaip automobilis blykstelėjo ir akimirksniu buvo apsuptas liepsnų. Žmonės išsilakstė, tačiau aš likau stovėti atvipusiu žandikauliu. Šalia degančio automobilio susiformavo baltas rūkas ir sekundę pakybojęs išsisklaidė ore. Neatrodė, kad kažkas į tai būtų atkreipę dėmesį, tačiau man ši migla buvo labai matyta. Juk ją mačiau vos prieš kelias dienas.

- Beprotybė, - užsimerkęs papurčiau galvą ir žengiau žingsnį atatupstas.

Kuo skubiau išbėgau iš tos vietos. Vis dar laikiau šunį prigludusį prie mano krūtinės, tai man leido suvokti, kad nesu visiškai išprotėjęs. Dangus vėl prakiuro, bet man mažiausiai rūpėjo lašai tekantys mano plaukais. Įpuolęs į namus tenorėjau kuo greičiau nuplauti prisiminimus ir visiškai atsipalaiduoti. Namai buvo visiškai tušti, tad nieko nelaukęs nuskubėjau į savo kambarį ir griuvau į lovą.

- Kas per velniava čia vyksta? – sumurmėjau išsitraukdamas mobilųjį telefoną.

Jau buvau beveik surinkęs Auroros numerį kai stabtelėjau ir susimąsčiau. Čia ne jos nežinomybė, jai pakanka ir vieno detektyvo. Telefonas liko gulėti ant lovos krašto, o aš užsidariau vonios kambaryje.

***

Kai vakare man paskambino Erisa, jau buvau visiškai nurimęs. Buvau per daug įsiaudrinęs dėl įvykusios katastrofos ir nepajėgiau blaiviai mąstyti, tačiau dabar viskas susidėliojo į vietas.

- Sveika, - nusišypsojau pasidėdamas kompiuterį ant kelių.

Mano sesuo skambindavo kiekvieną dieną. Nors turėjo daug mokytis, bet visuomet atrasdavo valandėlę susisiekti su manimi ar tėvais. Pastebėjau ant jos stalo sukrautas knygas apie psichologiją ir pavarčiau akis. Aš nepajėgčiau skirti tiek daug jėgų.

- Labas, mažyli, - sukikeno pamačiusi mano veido išraišką.

- Aš prašiau tavęs-

- Nevadinti mažyliu, žinau, - ji persimetė ilgus plaukus ant dešinio peties. – Tačiau man reikia šiek tiek laiko, kad atprasčiau.

- Kaip sekasi studijos?

- Žinai, - iš sesers lūpų išsprūdo atodūsis. – Daug mokslo, mažai laisvalaikio. Tačiau džiaugiuosi, kad sekasi geriau nei pirmame kurse. O ką papasakosi tu? Vis dar ganotės vaiduoklius su Aurora?

Akimirką sustingau nuo tokių jos žodžių. Ji vienintelė iš šeimos žinojo, kad mėgstu naktimis išsliūkinti iš namų – tėvams tai būtų labai nepatikę. Bet Erisa galėjau pasitikėti, žinojau, kad ji neišduos mano paslapčių.

Prispaudžiau pirštą prie lūpų, o ji pirštais užsitraukė burną. Negalėjau sulaikyti šypsenos.

- Kada grįši namo? – tarstelėjau pastebėjęs, kad po ilgo pokalbio Erisa vis dažniau žvilgteli į laikrodį.

- Planuoju po mėnesio, galbūt pavyks šiek tiek greičiau. Labai jūsų visų pasiilgau, - sesuo švelniai patempė lūpą. – Turiu bėgti, po dvidešimties minučių susitariau susitikti su Simona. Perduok linkėjimus tėvams!

Pamojavau ir užlenkiau kompiuterio ekraną. Buvo džiugu žinoti, kad greitai pamatysiu Erisą. Man reikėjo užduoti keletą klausimų akis į akį ir sulaukti patarimo.

Palinkėjęs tėvams labos nakties galėjau nesirūpindamas nusivalyti makiažą. Buvo keista naudotis mamos priemonėmis, bet tai buvo geresnė išeitis, nei sulaukti tunto klausimų. Kaklas dar buvo paraudęs, bet mėlynių nebesimatė. Lengviau atsidusau, nes žinojau, kad šįkart iš bėdos pavyko išsisukti.

Vėl gulėjau įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Mane vėl kamavo nemiga, o galvą suko įvairios mintys. Galbūt dalis jų buvo visiški paistalai, tačiau ir mane užkabino mintis išsiaiškinti apleistos gamyklos paslaptis. Tai viso labo galėjo būti sutapimas ar baimės paveiktas blaivus plotas, bet smalsumas darė savo. Apsiverčiau ant šono įsmeigdamas žvilgsnį į laikrodį. Turiu pamiegoti bent šešias valandas. Tikiuosi, kad nesapnuosiu košmarų.

***