- Nagi, paskubėkime.

Ištiesiau ranką ir Aurora įsikibusi užkopė šalia manęs. Kelios rusvos sruogos dengė jos tamsias akis, o iš putlių lūpų sklindantis alsavimas buvo kupinas entuziazmo. Merginos apranga idealiai susiliejo su nakties juoduma, tik ryškios ugnelės akyse parodė, kiek daug džiaugsmo jai kelia ši veikla.

- Ei, neatsilik, - sušnabždėjo Aurora ir nuskubėjo pirmyn.

Man neliko nieko kito, kaip nusekti paskui.

Nuo pat vaikystės rudaplaukė buvo vėjavaikė, tad man tekdavo nuolatos ją gaudyti ir prižiūrėti. Gal dėl to mūsų draugystė trunka penkioliką metų? Papurčiau galvą ir patraukiau paskui nutrūktgalvę.

Aurora visą laiką domėjosi paranormaliais reiškiniais. Tas, kas nepaaiškinama blaiviu protu, jai kėlė nesutramdomą smalsumą. Sekiau jai iš paskos jausdamas, kad jos pomėgis mane traukia vis labiau. Jau ne kartą aptikome pėdsakų, kurių negalėjome suvokti, bet vis bandžiau juos kažkaip pateisinti ir išanalizuoti. Maniau, kad to tiesiog negali būti.

Prieš mus stovėjo tvirti metaliniai vartai su ryškiu užrašu „Privati valda". Aurora atsisuko mano pusėn ir tyliai sukikeno. Iš dalies gailėjausi, kad papasakojau jai apie šią vietą. Brautis į kito žmogaus nuosavybę buvo nelegalu, o problemų aš nenorėjau. Tačiau Auroros akys spindėjo tokiu smalsumu, kad aš nepajėgiau susivaldyti. Neleisiu jai prisivirti košės vienai.

- Kilstelk mane, - tarė mergina, griebdama už vartų virbų.

Nesunkiai ją pakėliau ir užsiropščiau iš paskos. Nemaniau, kad įsibrauti gali būti taip paprasta. Tiesa, Aurorai pasisekė kiek prasčiau – užkliuvusi už vartų iškilimo ji gerokai praplėšė savo kelnių klešnę.

- Viskas gerai, viskas gerai, - nusišypsojo ji ir pamojo ranka judėti toliau. Pažvelgiau atgal ir supratau, kad nors patekome nesunkiai, ištrūkti bus daug sudėtingiau.

***

Ilgos žolės vijosi mums aplink kojas lendant vis toliau ir toliau į svetimą teritoriją. Kūnu pamažu ėmė plūsti adrenalinas, tad nekantravau stačia galva pulti į nežinomybę. Vienas pastato kampas buvo visiškai sugriuvęs, tad galėjau matyti keletą ilgų koridorių, besitęsiančių į skirtingas šalis. Aurora jau norėjo lėkti į vidų, tačiau aš ją sustabdžiau.

- Ei, tu nori stačia galva nerti į pavojų nežinodama, ar tau pavyks iš jo ištrūkti?

Praeidama pro šalį draugė kumštelėjo man į šoną.

- Bleisai, tu visada apmąstai į priekį.

Aš tik pavarčiau akis.

Pabėgti pro vartus su aštriais smaigais tikrai nebūtų paprasta, tad teko ieškoti kito, kur kas paprastesnio, kelio lauk. Nors ši vieta buvo tvarkingai aptverta, tačiau ji turėjo turėti spragų. Mes nebuvome pirmi čia apsilankę, nebūsime ir paskutiniai.

- Radau! – Auroros šauksmas pažadino mane iš apmąstymų. – Ar dabar jau galime eiti?

Pakėliau palei žemę ištįsusį vielos gabalą. Kažkas buvo atlenkęs vielinės tvoros kraštą taip, kad pasilenkus būtų galima pro jį pralysti.

Linktelėjau ir Aurora išskubėjusi pasileido link pastato.

- Girdėjau, kad čia anksčiau buvo gamykla, - prakalbo Aurora, stabiliai užsiropšdama ant krašto. – Todėl ji yra tokia didelė.

Abu išsitraukėme žibintuvėlius.

- Taigi, kur pirmiausia norėtum apsižvalgyti?

Draugė kilstelėjo galvą ir apsidairė aplinkui.

- Čionai, - nusišypsojo, pasileisdama vienu koridoriumi.

Čia buvo visiškai tylu. Girdėjosi tik mudviejų žingsniai ir paspirtų akmenukų riedėjimas kietu paviršiumi. Pro nedidelius langelius sklido mažai šviesos, todėl galėjau pasikliauti tik žibintuvėlio skleidžiama šviesa.

- Ar jau radai ką nors įdomaus? – paklausiau, apsidairydamas aplinkui. Norėčiau kuo greičiau iš čia dingti.

- Dar ne, - papurtė galvą Aurora. – Palaukime bent iki vidurnakčio.

Dar to betrūko.

Pusvalandį vaikščiojome be jokio tikslo. Man pamažu seko kantrybė, atrodė, kad Aurora irgi ima gailėtis šio sprendimo.

- Gal jau eikime? Tikrai nepanašu, kad čia rasime kažko nepaaiškinamo.

Ji linktelėjo. Buvome nuėję pusę koridoriaus, kai Aurora staiga sustojo lyg įbesta.

- Ar girdi?

Norėjau paprieštarauti, tačiau tuomet tikrai išgirdau. Iš kažkur toli sklido vos girdimas, skausmingas aimanavimas. Pažvelgiau į Aurorą ir pastebėjau, kad jos tamsios akys vėl sužibo smalsumu. Netarusi nė žodžio ji nuskubėjo į priekį. Mane nupurtė šaltis, kojos atsisakė eiti ton pusėn. Nuojauta kuždėjo, kad nieko gero nebus.

- Palauk, - tariau, nuskubėdamas iš paskos. – Tu nežinai, kas ten gali būti.

- Tu teisus, - stabtelėjo ji. – Tačiau aš taip noriu įsitikinti. Nors kartą rasti tai, ko ieškojau.

- Tuomet leisk man tai patikrinti.

Aurora akimirką norėjo prieštarauti, tačiau galiausiai linktelėjo.

- Būk atsargus. Čia viskas taip nestabilu.

Mes tokie buvome. Nesirūpinome savo saugumu, tačiau troškome apsaugoti kitą. Kai buvome dešimties sudarėme sutartį niekada nepalikti vienas kito nelaimėje. Krauju pasirašytas lapas vis dar gulėjo tolimiausiame mano spintos kamputyje, primindamas, kokie buvome ir ką pažadėjome.

- Nesijaudink, - mirktelėjau patraukdamas koridoriumi.

Apsisukau patikrindamas, ar Aurora liko savo vietoje. Ji skendėjo tamsoje, šonu prišlijusi prie sienos ir žibintuvėliu pašviesdama man kelią. Garsas vis trūkinėjo – kartais jį girdėdavau labai aiškiai, o kartais jis išnykdavo tyloje tarsi net nebūtų egzistavęs. Atrodė, kad jis sklido iš tolo, tad pamažu slinkau į priekį. Kiek toliau kelias vėl šakojosi – jis persiskyrė į du beveik vienodus koridorius.

- Čia koridorius išsiskiria, - šūktelėjau ir Aurora iš karto atskubėjo prie manęs.

- Manai, kad jis ten? – kostelėjo, tyrinėdama perskyrą.

- Yra tik vienas būdas išsiaiškinti.

***

Čia trenkė drėgme, oras buvo troškus, tad norėjosi kuo greičiau dingti.

- Tikiuosi neužklupsime kokio benamio ar nusikaltėlio.

- Tikėkimės, kad ne, - Auroros valiūkiška šypsena spindėjo vėjavaikiškumu, tačiau akyse išvydau baimės krislelį.

Staiga koridoriumi nuaidėjo aimana. Čia ji daug garsesnė ir emocingesnė. Aurora krūptelėjo, tačiau nieko nesakiusi pajudėjo į priekį. Kartais mums palei kojas prabėgdavo viena kita žiurkė, o batai klimpo į purvą. Stengiausi neišleisti nė garselio, nes visgi nežinojau, kas slepiasi jo gale.

Galiausiai koridorius ėmė platėti, sienos nebuvo taip arti viena kitos, tačiau aplinkui vis dar buvo tamsu lyg į akį durk. Aurora prisiglaudė prie manęs išėjus į kiek erdvesnę aikštelę. Abu sustojome – garsas sklido iš čia – tačiau nei vienas netroškome pašviesti jo pusėn. Garsiai nugurkiau seiles pakeldamas žiebtuvėlį.

Tuneliais nuaidėjo Auroros klyksmas.

Akimirką palei sieną sūkuriavo balta migla, kol išryškėjo aiškus siluetas. Prie jos buvo grandinėmis prirakintas vaikinas. Jo plaukai buvo ilgi ir siekė žemiau ausų, o kirpčiai dengė akis. Mes stovėjome nepratardami nė žodžio, tad lėtai besikilnojanti krūtinė ir vis išsprūstanti gaili aimana išdavė, kad jis dar gyvas.

Sugriebiau Aurorą ir mes atsitraukėme kelis žingsnius atgalios. Vaikinas sujudėjo, lėtai vieną po kitos nusitraukdamas grandines. Dabar galėjau įžiūrėti jo akis. Jos buvo tuščios, visiškai juodos, žmogui nebūdingo tamsumo.

- Bėk, bėk! – surikau pastumdamas Aurorą į priekį.

Mums už nugaros nugriaudėjo duslus juokas.

Bėgome neatsigręždami. Aurora porą kartų paslydo, bet prilaikiau ją. Širdis nusirito į kulnus, bet stengiausi nesustoti, nei akimirkai nestabtelti. Koridorius išsišakojo ir Aurora išsigandusi dairėsi į šalis.

- Išsiskirkim, tuomet jis mūsų nepagaus! Susitiksime lauke.

Draugės akys išsiplėtė, tačiau sukandusi dantis ji pasileido kairiu koridoriumi. Stengiausi nugurkti gerklėje užstrigusį gumulą, bet man sekėsi prastai. Bėgau gaudydamas kvapą, vis girdėdamas mane besivejančius žingsnius. Kluptelėjau užkliuvęs už akmens, bet bėgau toliau. Skuodžiau net negalvodamas, kur bėgu.

Ūmai sustojau, rankomis įsiremdamas į kelius ir garsiai alsuodamas. Mano kakta žliaugė prakaitas, o aš kone dusdamas gaudžiau paskutinius deguonies lašelius. Dabar supratau, kodėl vaikinas vijosi mane. Prieš akis mačiau tik tamsų akligatvį.

Prieš mane artėjo matytas siluetas. Bandžiau prasmukti jam pro šoną, tačiau pajutau rankas sugniaužiant man gerklę ir buvau nugara priremtas prie sienos. Žiopčiojau bejėgiškai bandydamas atlenkti pirštus ir žvelgiau į pikdžiugiškos laimės kupinas akis. Akyse sumirguliavo, kai pajutau jėgų pliūpsnį, o užpuoliko spaudimas atlėgo. Keliu vožiau jam į pilvą ir vaikinas sulinko, tačiau vis dar išliko toks pat sustingęs, kaip anksčiau. Susiėmęs už gerklės praėjau pro šalį nesuprasdamas, kodėl jam taip staiga atsibodau. Atgavęs kvapą dėjau į kojas.

Lauke ryškiai švietė mėnulis. Mačiau ošiant medžius, bet šį garsą nuslopino garsus tvinksėjimas galvoje. Prie manęs pripuolė Aurora, tačiau nepajėgiau klausytis, ką ji sako. Nerišliai pamenu, kaip tą naktį parsiradau namo. Man visko buvo per daug.

***