＊*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚　　˚*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚＊

Užduotis:

meilės scena.

⁂⁂⁂

Eleonora stovėjo prie seno ąžuolo, kuriame ji ir Tomas buvo išraižę savo inicialus prieš jam išvykstant į karą. Naktis buvo tyli, žvaigždės mirgėjo toli danguje. Ji buvo dar jauna, širdimi vis dar pilna jų bendrų, bet netekties sudaužytų svajonių. Ji ateidavo čia kas vakarą, prie jiedviejų medžio, ir išleisdavo savo skausmą.

Riedant ašaroms, Eleonora netikėtai pajuto šalia atsiradusią pažįstamą aurą, sušildžiusią vėsią naktį. Ji pakėlė akis, ir štai jis – priešais ją stovėjo Tomas, blyškus ir vaiduokliškas kaip miražas. Tačiau jo akys, tos akys, kurias ji taip giliai mylėjo, spindėjo taip pat intensyviai.

– Tomai, – iškvėpė ji, tvenkėsi ašaros, rankos ėmė nerimastingai drebėti, o širdis suspurdėjo.

Gal jai visai pasimaišė?

– Ele, – tyliai atsakė jis, su meile ir švelnumu balse, kuris kadaise užpildė jų dienas. Jis ištiesė ranką, tiesiai virš jos nuverkto skruosto. Ji beveik jautė jo prisilietimą, švelnų, elektrinį ryšį, dėl kurio gėlė širdį.

– Aš taip ilgai laukiau, – sušnibždėjo Eleonora veidu riedant ašaroms. – Aš niekada nenustojau tavęs mylėti.

Tomas žvelgė tiesiai jai į akis, žvilgsniu, pripildytu tų pačių ilgesingų ir neištartų žodžių.

– Aš niekada tavęs nepalikau, Ele. Aš visada čia, stebiu tave.

Ji žengė arčiau, pirštais griebė orą ten, kur turėtų būti jo širdis, jausdama jo dvasios šilumą.

– Negaliu tavęs paliesti bet jaučiu, – sumurmėjo ji trūkinėjančiu balsu. – Kaip tai įmanoma?

– Meilė nesibaigia mirtimi; ji pranoksta fizinį pasaulį, stipresnė už gyvenimą ir mirtį.

Eleonoros širdis skausmingai suvirpėjo:

– Nenoriu, kad išeitum, – maldavo ji, o jos balsas buvo kupinas daugelio metų sielvarto ir ilgesio svorio.

Tomo forma ėmė mirgėti, laikas slinko.

– Mes dar susitiksime, Ele, – pažadėjo jis. – Kitame gyvenime, kitoje dimensijoje. Mūsų meilė sugrąžins mus vieną pas kitą.

Jam nublankus į naktį, Eleonora ištiesė ranką, pirštais liesdama tuščią orą ten, kur jis buvo.

– Lauksiu tavęs, – sušnibždėjo ji pro ašaras.