＊*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚　　˚*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚＊

Užduotis:

aprašyti kovos sceną.

⁂⁂⁂

Nepaisydamas Samaros ginkluotės, Harperis užšoko ant jos. Samara paleido šūvį, bet kulka prašvilpė pro šalį. Šaudyti buvo praktiškai neįmanoma – ji gulėjo ant žemės traiškoma jo kojų. Atrodė, kad viduriai tuoj plyš. Sukaupusi jėgas, ji papurškė dujų Harperiui į veidą. Jis sukaukė, susvyravo, ėmė trintis akis, bet, tai tik dar labiau jį įsiutino – nors ir beveik nematydamas, jis čiupo Samarą už kaklo ir ėmė ją smaugti. Ji panikuodama ėmė draskyti jo rankas, negailestingai gniaužiančias jos kaklą.

– Tu sujaukei mano planus! – rėkė jis. – Bet jei tave nužudysiu, vis tiek galėsiu juos užbaigti.

Staiga Harperis paleido Samaros kaklą. Pirmasis oro įkvėpimas buvo skausmingas. Jis sugriebė ją už riešų ir ėmė tempti į lauką. Samara rėkė, bet niekas tokioje vietoje jos girdėti negalėjo. Jie buvo vienkiemyje. Tempiama per rasotą pievą ir grubius akmenis, ji juto, kaip aštrios akmenų briaunos drasko jos drabužius ir braižo odą. Vilkdamas Samarą prie ežero, Harperis juokdamasis pakėlė galvą į dangų:

– Pažiūrėk, kiek žvaigždžių. Įspūdingas vaizdas, ar ne? Pasigrožėk, nes matai jas paskutinį kartą.

Jis įgrūdo jos galvą į vandenį ir ėmė stipriai spausti žemyn. Samara kovojo iš visų jėgų, mosikavosi rankomis, bandė įkvėpti oro, bet iš jos burnos ėjo tik burbulai. Ji girdėjo tik jo gyvulišką juoką. Galiausiai nebeliko jėgų priešintis. Plaučiai prisipildė vandens.

Dirbdama su lavonais, ji vis galvojo, koks jausmas išgyventi paskutines akimirkas prieš užgęstant gyvybei. Dabar, skęstanti vandenyje, ji pamatė labai gražią ir ryškią rudens saulę. Alėjoje buvo pilna prikritę lapų. Ji vilkėjo savo mėgstamą paltą. Prie jos artėjo jos miręs mylimasis. Bet jis buvo gyvas. Ir atėjo pasitikti jos. Samara plačiai nusišypsojo, nekantraudama kol jis ateis pas ją...

Staiga pasigirdo šūvis.

Rudens alėja pradingo ir Samara giliai įkvėpė oro. Pasijuto lyg gulėtų ant kranto. Ji norėjo atmerkti akis, bet jos neklausė.

– Samara... – sušvokštė Kornelijos balsas.

Kai pagaliau rado jėgų atmerkti akis, pirmiausia pamatė nuostabų žvaigždėtą dangų. Tada pamatė ašarojančią Korneliją. Harperio kūnas nejudėdamas gulėjo ant kranto.

⁂⁂⁂

Žinau, vėluoju. Ir gavosi sumautai. Bet geriau negu nieko!