Iškart atsiprašau kūrybinio rašymo dirbtuvėlių organizatorių @rasytoju-Lyga, tačiau negaliu susivaldyti ir neįkelti kitų variantų, kuriuos buvau parašiusi romantikos tema.

Tikrai niekas neprivalo jų nei skaityti, nei komentuoti, nei laikyti šeštosios užduoties dalimi.

 Aš tik noriu pasidalinti tuo, kas man pasirodė visai neblogai sugeneruotos scenos ir pasidžiaugti, kad organizatorių sugalvota tema/užduotis mane taip įkvėpė ir padėjo sukurti daug skirtingų meilės ir romantikos interpretacijų. 

Man buvo labai sunku išsirinkti, kurią ištrauką panaudoti užduočiai. Visgi, pasirinkau moterį ir vaiduoklį, o kad šios likusios nuguls kažkur į kompo archyvus, tiesiog negalėjau su tuo susitaikyti ir plyšo širdis. Seniai kada buvau taip įkvėpta temos.

Esu labai dėkinga organizatorėms, kad mane įkvepia, kad dirba ties tuo kas savaitę ir mus džiugina, todėl nepykit, kad keliu šias ištraukas. Negaliu atsispirti.

Ačiū, bučkis Jums, mielosios! ❤ 

＊*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚　　˚*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚＊

Silpnai apšviestame tardymo kambaryje detektyvė Emilė stovėjo priešais liūdnai pagarsėjusį serijinį žudiką Adrianą. Nepaisant situacijos rimtumo, ore tvyrojo nepaaiškinama įtampa, kurios Emilė negalėjo išsklaidyti. Adrianas atsainiai drybsojo savo kėdėje, skvarbus jo žvilgsnis buvo nukreiptas į ją taip, kad jai per nugarą ėjo šiurpuliai.

– Emile, – tylą nutraukė Adriano balsas, jo tonas žemas ir švelnus, – tu žinai, kad čia yra daugiau nei tik katės ir pelės žaidimas.

Emilės širdis suspurdėjo, o mintys ėmė šėlti, kai ji stengėsi išlaikyti profesionalų elgesį. Ji žinojo, kad neturėtų taip jaustis, neturėtų jausti traukos tokiam žmogui kaip Adrianas, tačiau nepaneigiamo magnetizmo tarp jų buvo neįmanoma ignoruoti.

– Ką tu siūlai, Adrianai? – Emilės balsas buvo tvirtas, bet po paviršiumi buvo pažeidžiamumo užuomina.

Adriano lūpos sulinko į šypseną.

– Tu irgi tai jauti, ar ne? Ryšys tarp mūsų. Jis apčiuopiamas.

Emilės pulsas padažnėjo, kai ji stengėsi numalšinti joje besisukantį emocijų šurmulį. Adrianas buvo žudikas, pavojingas žmogus, padaręs neapsakomus veiksmus. Tačiau, nepaisant visko, ji negalėjo paneigti nepaaiškinamos traukos, kurią jautė jo atžvilgiu.

– Tu pabaisa, – Emilės balsas šiek tiek susvyravo, išduodantis jos vidinę sumaištį. – Turėčiau tave niekinti.

Adrianas pasilenkė į priekį, jo žvilgsnis nesusvyravo.

– Bet tu ne niekini manęs, ar ne Emile? Tavyje yra tamsa, kaip ir manyje. Tu tai supranti, bet nepripažįsti.

Emilė šiek tiek atsitraukė, Adriano žodžiai ją sukrėtė. Ji visada didžiavosi tuo, kad yra teisingumo pusėje, be kompromisų laikosi įstatymų. Tačiau dabar, susidūrusi su Adrianu, ji negalėjo paneigti draudžiamo jų ryšio žavesio.

– Negerai, – sušnibždėjo Emilė labiau sau, o ne Adrianui. – Aš negaliu... mes negalime...

Adrianas pakilo nuo kėdės, grobuoniškai grakščiai sumažindamas atstumą tarp jų.

– Aistra, meilė, susižavėjimas – kad ir kaip tai pavadinsi, tie jausmai nežino ribų, Emile, – sumurmėjo jis, nuo jo balso jos kūnu ėjo šiurpuliukai. – Tai pirmapradė, nekontroliuojama emocija. Negalime kovoti su tuo, ką jaučiame.

Emilės ryžtas susvyravo, kai Adrianas ištiesė ranką, pirštais švelniai liesdamas jos skruostą. Tą akimirką visos sienos, kurias ji pastatė aplink savo širdį, sugriuvo, palikdamos ją pažeidžiamą ir apnuogintą.

⁂⁂⁂

＊*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚　　˚*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚＊

Kotryna įžengė į savo biuro liftą. Tai buvo dar vienas kasdieniškas antradienio rytas, kol...

...lifte ji nesusidūrė akis į akį su stulbinančiomis žaliomis akimis.

– Labas rytas, – tarė nepažįstamasis ir šyptelėjo.

Kotryna pažvelgė į vyro pakrypusį kaklaraištį ir kavos dėmę ant marškinių.

– Sunkus rytas? – paklausė pakėlusi antakį.

– Galima taip sakyti, – atsakė jis, perbraukdamas ranka per neklusnius plaukus. – Išpyliau kavą, mane apibarė balandis, o dabar vėluoju į susitikimą su viršininku.

Kotryna nusijuokė negalėdama atsispirti jo užkrečiamai energijai.

– Panašu, kad jau patyrei nemažą nuotykį.

– Ir dar tik 9 ryto, – dramatiškai atsiduso jis. – Aš, beje, Kajus.

– Kotryna, – prisistatė ištiesdama ranką.

Kai tik liftas pradėjo judėti, jis staiga sustojo. Šviesos ėmė mirgėti, o mažą erdvę užpildė grėsmingas zvimbimas.

– O, ne, – sumurmėjo Kajus. – Tik ne vėl.

Kotryna smalsiai pažvelgė į jį:

– Tai tau dažnai nutinka?

– Tik tada, kai pavėluoju į ką nors svarbaus, – atsakė jis, atsirėmęs į sieną nervingai šypsodamasis.

Jie akimirką laukė tylėdami, o neveikiančio lifto dūzgimas buvo vienintelis garsas.

Kotryna pabandė sugalvoti ką nors, kas nutrauktų nejaukią tylą:

– Regis, mes įstrigome...

Kajus gūžtelėjo pečiais:

– Gali būti ir blogiau. Bent jau įsistrigau su tavimi, – žaismingai šyptelėjo.

Kotryna pajuto, kaip jos kūnu nuvilnijo karščio banga. Pasidarė nepatogu, tačiau tiesa buvo ta, kad Kajus buvo velniškai patrauklus: dailus kostiumas, aptempiantis prižiūrėtą kūną, išskirtinai žalios akys, juodi, žvilgantys plaukai...

– Susikuklinai? – šelmiškai sučiulbėjo Kajus ir jo akys linksmai žybtelėjo.

– Galbūt, – prisipažino ji nedrąsiai šypsodamasi.

– Paskambinsiu techninei pagalbai, – pasakė Kajus iš švarko kišenės išsitraukęs telefoną.

Skambučio metu buvo nurodyta, kad teks palūkėti, Todėl Kajus pasiūlė:

– Gal pažaiskime žaidimą? Dvi tiesos ir melas. Pralaimėjęs stato kavos. Kaip manai?

– Sutarta, – suintriguota susigundė Kotryna. – Pradėk pirmas.

Jis akimirką pagalvojo, tada pradėjo:

– Kartą sutikau Anglijos karalienę, turiu juodą karatė diržą ir galiu žongliruoti liepsnojančiais fakelais.

Kotryna tyrinėjo jį, mėgindama perskaityti jo veidą.

– Tu tikrai nesi karatė meistras, – užtikrintai pareiškė ji.

Kajus nusijuokė:

– Neteisingai! Aš niekada nesutikau karalienės.

Kotrynos akys išsiplėtė:

– Moki žongliruoti liepsnojančiais fakelais?

– Turiu daug talentų, – mirktelėdamas pasakė jis. – Tavo eilė.

Kotryna dvejojo, tada nusišypsojo:

– Aš įkopiau į Everestą, kalbu keturiomis kalbomis ir bijau aukščio.

Kajus skeptiškai pažvelgė į ją.

– Jei įkopei į Everestą, jokiu būdu nebijai aukščio.

– Lengvai perskaitei mane, – nusijuokė ji. – Aš laisvai kalbu keturiomis kalbomis.

Liftas staiga atgijo, o šviesos sustiprėjo. Jie abu pažvelgė į ekraną, kuris rodė, kad jie vėl juda.

– Atrodo, kad mūsų mažasis nuotykis baigėsi, – atsivėrus durims pasakė Kotryna.

– Ne visai, – atsakė Kajus ir išėjo paskui ją. – Vis dar turime suplanuoti kavos pasimatymą.

Kotryna nusišypsojo jausdama susijaudinimą.

⁂⁂⁂

＊*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚　　˚*•̩̩͙✩•̩̩͙*˚＊

Giedrą vasaros naktį, kai miesto šviesos užgeso fone ir dangus tapo drobe tūkstančiui mirgančių žvaigždžių, Oliveris ir Džeimsas atsidūrė ant Oliverio buto stogo. Tai buvo vieta, į kurią jie dažnai traukdavosi, atokiau nuo žemiau esančio pasaulio triukšmo, kur jie galėjo būti vieni su savo mintimis ir vienas kitu.

Šiąnakt oras buvo vėsus ir gaivus, nešantis žydinčių jazminų kvapą iš apačioje esančio sodo. Šniokštė švelnus vėjelis, sukurdamas švelnią simfoniją, kuri sklandžiai susiliejo su tolimu miesto ūžimu. Jie gulėjo vienas šalia kito ant antklodės, akis įsmeigę į didžiulę platybę viršuje – visatą, atskleidžiančią jiems savo paslaptis.

– Pažiūrėk, – pasakė Džeimsas, rodydamas į žvaigždyną rytuose.– Plejados. Mane visada stebina, kaip tos žvaigždės yra taip toli viena nuo kitos, tačiau iš čia jos atrodo tokios artimos, taip susijusios.

Oliveris pasuko galvą ir pažvelgė į Džeimsą, jo akys buvo švelnios ir kupinos neapsakomo gylio.

– Kaip ir mes, – tyliai pasakė jis. – Iš išorės gali atrodyti, kad esame tik du paprasti žmonės. Tačiau mūsų sielos... jos yra surištos taip, kad... tam net nėra paaiškinimo.

Džeimsas nusišypsojo, jo krūtinėje sklido šiluma. Jis siekė Oliverio rankos, jų pirštai natūraliai susipynė.

– Ar kada nors susimąstei, – pradėjo Džeimsas mąsliu balsu, – kiek gyvenimų prireikė, kad susirastume vienas kitą? Kiek žvaigždžių turėjo susilyginti, kad mūsų keliai susikirstų?

Oliverio žvilgsnis grįžo į dangų, jo akys sekė įmantrius žvaigždžių raštus.

– Visą laiką apie tai galvoju, – prisipažino jis. – Kartais jaučiu, kad mūsų sielos pažinojo viena kitą šimtmečius, klaidžiojo laiku ir erdvėje, kol pagaliau galėjome būti kartu.

Atrodė, kad viršuje esančios žvaigždės pulsuoja tyliu supratimu, tarsi atkartodamos abiejų vyrų jausmus. Žvaigždynai su savo senovinėmis istorijomis ir mitologijomis tarsi juos saugojo, liudydami meilę, kuri buvo tokia pat nesenstanti kaip naktinis dangus.

Džeimsas pasislinko arčiau, padėdamas galvą Oliveriui ant peties.

– Žinai, – pasakė jis, jo balsas vos viršijo šnabždesį, – meilė nėra susijusi su kūnu ar lytimi. Tai yra ryšys tarp dviejų sielų.

Oliverio ranka apsivijo Džeimsą ir prisitraukė jį arčiau.

– Būtent, – sumurmėjo jis. – Kai žiūriu į tave, nematau nei vyro, nei kūno. Matau esmę to, kas tu esi. Matau tavo širdį, tavo dvasią. Matau tavo dalį, kuri rezonuoja su giliausia mano dalimi.

Kurį laiką jie gulėjo tylėdami, jų širdys plakė bendru ritmu, kvėpavimas buvo sinchronizuotas. Virš jų išsiplėtė visata, begalinė ir nepažinta, atspindinti beribę meilę, kurią jie jautė vienas kitam.

– Prisimeni, kai pirmą kartą susitikome? – paklausė Oliveris, jo balsas nutraukė jaukią tylą. – Atrodė, kad mūsų sielos iš karto atpažino viena kitą. Buvo toks momentinis ryšys, toks pažįstamumo jausmas...

Džeimsas linktelėjo, mintyse grįždamas į tą lietingą popietę knygyne. 

– Prisimenu, – tyliai pasakė jis. – Tai buvo tarsi rasti dalelę savęs, kurios net nežinojau, kad trūksta. Tu buvai kaip dėlionės dalis, kuris staiga viską užpildė.

Oliveris pasilenkė, švelniai pabučiuodamas Džeimso lūpas – bučinys, kuris bylojo apie viską, ko jie negalėjo apsakyti žodžiais. Tai buvo bučinys, kuris užpildė atotrūkį tarp jų sielų, amžinybės pažadas.

⁂⁂⁂