Vis dėlto aš išsaugojau vieną nuotrauką.

Joje mes stovėjome drauge, tu buvai mane apglėbęs per pečius. Abu šypsojomės, mano šypsena buvo keista, bet labai nuoširdi. Kitoje fotografijos pusėje buvo užrašyti žodžiai.

Mano princesė laimėjo grožinio skaitymo konkursą. Miranda ir jos įkvėpėjas.

Mano įkvėpėjas.

Iš tiesų, aš rašiau tik jam. Eilėmis apdainuodavau mūsų nuotykius ir linksmybes, apysakomis pasakojau mudviejų išdaigas. Tu sakydavai, kad turiu rašytojos talentą.

Kai žingsniai nutyla, širdy dar tylu,
Einu aš likimo nubrėžtu keliu.
Kaip man šiandiena sieloj ramu,
Nes kartais atleisti aš vis dar galiu.

Po tavo dingimo viską mečiau, tačiau šis pomėgis išliko. Nežinau kaip, nežinau kodėl. Ir keisčiausia, kad rašyti dienoraštį įkvėpei būtent tu.

Paradoksas

MP