Vakar aš beveik palūžau.

Mums liepė parašyti rašinį. Nudžiugau išgirdusi šią naujieną. Mėgstu rašyti ir žaviuosi šiuo pomėgiu.

Tačiau išgirdusi temą išgąstingai išplėčiau akis. Nenorėjau apie tai rašyti. Ne, ne, ne.

„Kodėl mylimi žmonės palieka?"

Kas gali sugalvoti tokią temą? Kas gali norėti raustis po jaunų žmonių prisiminimus?

Tą akimirką beveik apsiverkiau visos klasės akivaizdoje.

Pirmas penkiolika minučių rankos nesustodamos drebėjo, o per ašaras nieko nemačiau. Iš paskutinių jėgų stengiausi, kad jos nenusiristų skruostais ir nepadengtų lapo šlapiomis dėmėmis.

Po pamokos buvau parašiusi tik vieną sakinį. Kas myli niekada nepalieka.

Gavau dvejetą, bet džiaugiuosi, kad daugiau nieko neparašiau. Jei būčiau pradėjusi rašyti, būčiau išliejusi visą širdį.

MP