Sumautas Malik.

SMŪGIS

Negali parašyti sumautos žinutės ar paskambinti.

SMŪGIS

Metai kaip dingęs ir žinokis ar jis vis dar gyvas.

SMŪGIS, SMŪGIS

Paskambintu iš ko nors pasakyti, kad jam viskas gerai, bet ne, ponui tai per sunku.

SMŪGIS, SMŪGIS, SMŪGIS.

Idiotas paskutinis, kuriam niekas nerūpi. Laksto sau velniai žino kur visas patenkintas. Na gal ir ne jei jis guli kažkur griovį ir pūvą, nes NEGALI MUMS PRANEŠTI KUR RANDASI, bent viena iš vaikinų būtų pasiėmęs, ne aš ponas galiūnas išvyksiu pats niekam nieko nesakęs.

SMŪGIS, SMŪGIS, SMŪGIS, SMŪGIS, SMŪGIS.

"Ar tau neatrodo, kad tu tuoj nužudysi tą bokso kriaušę?" Liam paklausė sėdėdamas ant kėdės ir su šypseną, kuri parodo, kad aš jį prajuokinu, stebėjo mane.

"Ne." su urzgiau ir toliau ją trankiau. "Debilas. Ponas Aš-pats-sau-bosas-kiti-man-ne-įdomus-jie-gali-mirti-nes-man-pohui." murmėjau ir išgirdusi Liam juoką nuraudau.

"Gal šiandienai užteks keikti Zayn, kaip tu sakai? Tu jau dvi valandas trankai tą bokso kriaušę. Pertraukėles dariai tik kiek, trys kartus?" jis atsistojo ir pradėjo eiti link manęs.

"Du." pasakiau pro sukastus dantis ir toliau trankiau bokso kriaušę. "Jei jis grįš, KAI jis grįš aš jį iškastruosiu, supjaustysiu į gabalėlius, sušersiu šunims, o tada atgaivinsiu ir vėl tą pati padarysiu." nuo mano smūgių kriaušė plaskatavosi į visas pusę.

"Mia, užtenka." Liam iš už nugaros suėmė mano rankas ir laikė man prie šonų kol aš gyliai kvėpavau ir žvilgsniu žudžiau bokso kriaušę. "Jei tu nenustosi pasitempsi raumenis, o tai tikrai nemalonus dalykas, kiek aš tau galiu kartoti." jis sušnabždėjo laikydamas mano rankas.

"Paleisk mane." pasakiau kai atgavau kvapą.

"Prižadėk, kad šiandien čia negrįši." jis sušnabždėjo.

"Prižadu." pasakiau nors žinojau, kad naktį sugrįšiu kai visi miegos.

"Tu meluoji." jis pareiškė ir aš pavarčiau akis.

"Jei ateisiu po dvylikos, tai jau skaitysis kita diena." pasakiau ir galėjau įsivaizduoti jį vartant akis.

"Mhm." jis mane apsuko. "Mia." jis padėjo savo delnus man ant pečių ir žvelgė į akis. "Mia tu man rūpi ir patinki. Aš nenorių, kad tu susižeistum." jo akys rodė koks jis nuoširdus. "Prižadėk, kad neisi čia."

"Prižadu." atsidusau.

"Ačiū." jis nusišypsojo ir mane apkabino. "Dabar bėk nusiprausti, nes smirdi prakaitu." jis nusijuokė, o aš susiraukiau.

"Pats tu smirdi, seni." pasakiau ir išgirdus jį su urzgiant pabėgau iš salės ir bėgau link savo kambario.

"Ką veikia šėtono vaikai?" paklausiau savo šėtono išperų ir Lėjos.

"Nieko." jie pažvelgė nekaltom akytėm, bet jų lūpos buvo ištepliotos šokolado, kas reiškia, kad jie valgė keksiukus nors neleidau.

"Tikrai?" padėjau delnus ant klubu ir pakėliau antakį.

"Senelę leido." Lėja parodė pirštu į Triša.

"Senelė leido sakot?" pažvelgiau į Triša kuri šypsojosi.

"Jie meluoja." ji pasakė ir jiems mirktelėjo.

"Mes neme-nemeliojam." išsišiepė Zara, mano mažylė.

"Mošiu-mošiutė dalė." pasakė Derekas. Zayn norėjo sūnų taip pavadinti.

"Mošiute?" pasisukau į Triša ir ji nusijuokė.

"Na gerai daviau, atsiprašau." ji pažvelgė į mane. "Tu mane pažįsti. Užtenka pažiūrėti į mane šuniuko akytėmis ir aš viska padarysiu."

"Triša." su šypsena papurčiau galvą. "Reikia tave išmokinti būti atspariai jų šuniuko akytėms." pasakiau ir prisėdau ant sofos. "Tai ką veikėt?"

"Piešėm." pasakė Lėja ir parodė lapą ant kurio buvo nupiešti penki žmogeliukai ir neaiškus gyvūnas.

"Ką čia nupiešei?" paklausiau paėmusi lapą.

"Čia tete." ji atsisėdo man ant kelių ir pirštu rodė į didžiausia žmogeliuką. "Čia Zara ir Derekas, o čia tu." ji nusišypsojo ir aš pabučiavau jos kaktą.

"Labai gražu." pagyriau. "O čia?" parodžiau į neaišku gyvūną.

"Čia Lokis, mūsų šuo." ji pavartė akis. "Mama kaip tu gali jo nepažinti." po šio žodžio mes sustingom ir pažvelgė į ją. Tai jau trečias kartas kai ji mane pavadina mama.

"Mama?" paklausiau ją apkabindama per liemenį.

"Aš atsiprašau, aš netyčia." ji nuleido galvą. "Kai Zara ir Dereks dažnai tave taip vadina aš irgi pavadinu." ji teisinusi, bet aš tik šypsojausi.

"Ar norėtum, kad būčiau tavo mama?" paklausiau jos. Aš jau seniau norėjau to paklausti, bet ji pabėgdavo, o paskui a[simesdavau tarsi to ji nesakė, kad jai nereikėtų jaudintis.

"Aš norėčiau mamytės." ji tyliai pasakė ir aš ją prispaudžiau prie savo krūtinės.

"Aš galėčiau būti tavo mamytė." pasakiau atsiremdama į sofą ir glostydama jos plaukus.

"Galėtum?" ji pažvelgė savo didėliomis rudomis akimis.

"Žinoma." nusišypsojau. "Aš esu Zaros ir Dereko mama, o tu jų sesė, Tai kodėl aš negalėčiau būti tavo mama?" pakėliau antakį ir ji plačiai nusišypsojo.

"Mama." ji pasakė tą žodį tarsi patikrinti kaip jis skamba ir pažvelgė į mane. "Mama." ji apkabino mane per kaklą ir aš nusišypsojau užsimerkusi.

"Dukra." pasakiau ir ji atsitraukus pabučiavo mano kaktą.

"Mama." priėjo Zara visa išsiterliojusi ir aš paėmiau ją ant rankų, o Lėja nuėjo toliau piešti.

"Taip?" paklausiau ir paseilinus nykštį pradėjo valyti jos lūpas.

"Palėsi peiti?" ji parodė pieštuką ir lapą.

"Žinoma." nusišypsojau ir kartu su ją atsitūpiau priešais stalą. "Ką piešim?"

"Lioki." ji parodė į mūsų dvejų metų vokiečių avigani gulinti ant grindų ir stebinti vaikus.

"Gerai." pasakiau ir paėmusi jos rankytę pradėjau piešti kontūrus.

"Mia?" į Zayn kabinetą, kuri dabar aš užėmiau, įėjo Harry.

"Taip?" pažvelgiau į jį pakėlusi akis nuo popierių apie atvykstančia siuntą.

"Ką tik atnešė paštą ir tarp jo buvo laiškas tau, bet be siuntėjo adreso." jis pasakė ir parodė baltą voką.

"Duok." atsipūčiau ir ištiesiau ranką.

"Ar tu tikra? Jei ten..." aš iškėliau ranką ir jis nustojo kalbėjęs.

"Harry duok laišką." pasakiau ir jis lėtai jį tiesė link manęs.

Ne iš kentusi pagriebiau iš jo rankų ir pakėliau link šviesos, kad pažiūrėt ar ten nėra ko nors sukto. Pamačiusi, kad ten tik laiškelis praplešiau jį ir ištraukiau raštelį. Jį perskaičiau ir sustingau.

Pasiilgai manęs? - S.