Sėdėdama Myc mašinoje pakreipiau galvą į šoną, atsargiai ją atremiau į langą, kad neprisprausti ausies ir užmerkiau akis. Pirmasis vaizdas iššokęs prieš akis buvo ginklas priešais mane. jutau kaip baimė laiko mane savo gniaužtuose. Dar ir dabar galėjau girdėti to pokalbio dalis.

- Jei reikia, tai reikia.

Myc balsas skamba galvoje. Jo akys atrodo dauk tuštesnės nei, kad buvo iš tiesų. nors to ir nebuvo, bet galiu matyti kaip jis šypsosi, tarsi mėgautusi tuo. Žinau, kad tai ne tiesa ir, kad mano smegenys šiuo metu sukuria netikrus dalykus mėgindamas atsigauti po streso.

- Kas čia per šūvis! Tu moki geriau nei tai.

Ausyse aidi Tyler žodžiai ir nejausdama save apkabinu. Jaučiu kaip žaizda ausyje sutvinksi ir suskausta galvą.

- Tau viskas gerai? - pasigirsta Myc balsas, kuris išsklaido prisiminimus.

- Taip. - tyliai ištariu laikydama akis užmerktas. - Tik ausi truputi skaudą.

- Aš atsiprašau. - jis ištaria ir atsidūstą. - Aš tikrai nenorėjau pataikyti.

- Aš žinau. - ištarusi sekundėlei pažvelgiau į jo nuliūdusį veidą prieš vėl užmerkdama akis. - Aš tik noriu truputi pasėdėti tyloje.

- Tada aš tyliu. - jis švelniai pasakė, o šyptelėjusi mėginau galvoti tik apie gerus dalykus.

***

Myc sustabdžius mašiną pastebėjau, kad mes esam priešais ligoninę. susiraukusi pažvelgiau į jo pusę kaip tik kai jis ištraukė mašinos raktelius.

- Ką mes čia veikiam? - paklausiau sekdama jo pavyzdį ir atsisekdama diržą.

- Aš atvežiau tave čia, kad sutvarkytų ausį, nenoriu, kad kas rimčiau atsirastu. - jis paaiškines pasisuko į mane. - Turiu draugą, jis ją sutvarkys.

- Ačiū. - padėkojau ir kartu išlipom iš mašinos.

Atsistojęs šalia manęs jis paėmė mano delną į savo ir pradėjo vestis link ligoninės. Įėjus į vidų žiūrėjau į seseles ir žmones laukiančius savo artimųjų. Šiuo metu šis pastatas mane gązdino labiau, nei turėtu.

- Eime čia. -Myc pasakė pasukdamas į kaire koridoriaus pusę.

- Mums nereikia... - pirštu parodžiau į registratūros stalą.

- Ne. - jis nusišypsojęs tempės mane toliau.

Galiausiai jis sustojo priešais baltas duris, kurios turi nedidelį langą. Virš jo buvo lentelė su užrašu: Vyr. Gyd. Gale Matthews. Myc palenkės rankeną jas praverė ir į mus pažvelgė jaunai atrodantis vyras. Pamatęs Myc vyras atsistojo.

- Mycroft, drauguži. - jis pasakęs plačiai nusišypsojo ir apėjo savo stalą.

- Geilai. - Myc paleido mano ranką ir pasitikęs vyra broliškai apsikabino. - Užsiėmęs?

- Dabar turiu laisva valandėlę. - vyras atsakė ir pažvelgė į mane. - Kas ši nuostabi dama?

- Tai mano draugė, Hope. - Myc atsitraukęs nuo vaikino pažvelgė į mane.

- Labas. - tyliai ištariau ir įžengiau į kabinetą, o duris už manęs užsidarė.

- Sveika. - tada jo akys nukrypo į mano ausies pusę. - A, tai čia su reikalu tada.

- Nenorėjau laukti kol ją kas nors priims, ypač po to kai aš ne tyčia ją sužeidžiau. - Myc pasikrapštė pakaušį, kol Geilas pažiūrėjo į jį su pakeltu antakiu.

- Niekada nemaniau, kad busi vienas iš tų vyrų, kurie kelia ranka prieš moteris. - Geilas pasakė prieidamas prie manęs ir patraukdamas prikibusias plaukų sruogas.

- Aš ir nesu, tai buvo netyčia. - Myc atsiduso ir prisėdo ant vienos iš kėdžių prie stalo.

- Jis ne meluoja? - paklausia Geilas stebėdamas mano ausį.

- Ne. - papurčiau švelniai galvą ir cyptelėjau, kai jis pjudino susidariusi šašą.

- Hm. - jis atsitrukė ir pažvelgė į mano akis. - Prisėsk ant tos lovos. - jis pirštu parodė į lovą, kurios prieš tai nemačiau. Lova buvo skirta pacientams apžiūrėti.

Linktelėjusi nuėjau prie lovos ir atsisėdau ant jos. Po manimi sutraškėjo specialus popierius tiesiamas ant jų. Pakėlusi akis į gydytoją mačiau kaip jis iš spintelės išsitraukia vaistinėle ir grįžta prie manęs.

- Ausis tik truputi įbrėžta. - jis pasakė atsistojęs priešais mane. - Išvalysiu žaizdą ir užklijuosiu plesitrą. gali šiek tiek deginti kai valysiu. - jis perspėjo prieš patraukdamas mano plaukus ir susekdamas su segtuku, kurį išsitraukė iš kišenės.

- Jūs turit segtukų kišenėje? - paklausiau pakeldama antakį.

- Kad tik tu žinotum kokių pacientų aš tik nesulaukiu. - jis atsiduso ir iš vaistinėlės ištraukė specelią drėgna servetėlę.

Šyptelėjusi gyliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Jausdama kaip gydytojas valo žaizdą mėginau nukreipti mintis nuo skausmo, kuris galbūt ir nėra toks didelis, kaip įsivaizduoju.

Taip sėdint pagaliau mano smegenys pasiekė mintis, kad šiandien galėjau mirti. Iki šiol galvojau, kaip viskas vyko, bet iki šios minutės pilnai ir nesupratau, kad galėjau mirti. Jai Tyler būtų pats užsimanęs mane nužudyti? Jis juk nebūtų sudvejojęs ir paleidęs kulką man į galvą, tiesiai tarp akių.

Aš galėjau mirti ir palikti žmonęs, kurie būtų liūdėję dėl manęs. Šeimą, draugus ir du vyrus, kurie nežino ką daryti, nes nesugebu išsirinkti vieno.

Tai priveda prie kito dalyko. Aš nenoriu mirti būdama vieniša. Prieš mirti aš dar noriu patirti meilę. Noriu turėti žmogų, kuris naktimis mane apsikabintu ir laikytu taip tarsi negalėtu be manęs. Noriu to vieno žmogaus, kuris pažinotu mane geriau nei kiti, geriau nei aš pati. Noriu turėti žmogų, kurį pamatyčiau patį pirmą vos pramerkusi akis ir žinočiau, jog nesu viena.

Ir aš pagaliau žinau ko aš noriu. Aš turiu tai pasakyti tam žmogui, kol dar ne per vėlų. Kol jis dar nenusprendė jog neverta manęs laukti. Aš turiu jam tai paskayti.

- Ar jai viskas gerai? - mano mintis nutraukė greitai prasivėrusios durys ir pro jas įbėgusi Mėja. - Mama tau viskas gerai?

Pamačiusi, kad Mėjai viskas gerai nieko nelaukusi nulipau nuo lovos ir ją apkabinau stipriai suspausdama tarp savo rankų. Mėja apkabino mane atgal ir priglaudė savo galvą man prie kaklio, netyčia kliūdydama mano.

- Man viskas gerai. - sumurmėjau jai į plaukus. - Ar tau viskas gerai? - paklausiau atsitraukdama ir jos veidą suimdama tarp savo delnų.

- Man viskas gerai, aš tik nerimavau dėl tavęs, kai sužinojau, kad tave pašovė. - ji atsakė pažvelgdama į mane.

- Dėl manęs jaudintis nereikia. - mirktelėjau ir vėl ją apkabinau.

Negalėjau nesidžiaugti jog jai viskas gerai. Bet vis dar sunku buvo patikėti, kad jai viskas gerai.

- Labai jaudinantis momentas. - išgirdau ištariant Geila. Mėja nusijuokė ir atsitraukusi pažvelgė į jį.

- Geilai. - ji ištarė su šypsena.

- Mėja. - jis atsakė jai tuo pačiu, o tai privertė mane žiūrėti nuo vieno iki kito. - Nereikia apžiūros? - jis žaismingai paklausė, o Mėja paraudo. Gerai...

- Nereikia. - ji asikrenkštė ir pažvelgė į Myc. - O ką tu sau manei leisdamas mano mamai būti sužalotai? - Mėja paklausė sudėjusi delnus ant savo klubu.

- Tu nežinai? - Geilas krito į savo kėdę ir pažvelgė į Myc ruošdamasis jį išskųsti. - Jis pats ją ne tyčia pašovė.

- Ką?! - Mėja sušuko, o Myc pasitvarkė maikės apykaklę ir pasimuistė kėdėje.

- M, aš netyčia. - jis ištarė nusukdamas akis nuo jos. - Mėginau prašauti, bet truputi kliūdžiau.

- Duosiu aš tau netyčia. - ji pradėjo eiti link jo, bet aš sugavau jos ranką ir sustbadžiau.

- Mėja viskas gerai. - pasakiau ir ji atsiduso.

- Dabar jau viskas gerai. - ji pasakė ir debtelėjo į Myc pikta žvilgsnį.

- Na tavo mamai reikėtu vandens. - įsiterpė Geilas. - Tik pasakiau, kas turėjo būti pasakytą. - jis pasiteisino iškeldamas rankas, kai Mėja piktai į jį pažiūrėjo.

Prisiminus apie ką galvojau prieš Mėjai įlekiant pažvelgiau į Myc. Manau dabar pats metas pasikalbėti ir pasakyti ką jaučiu, jog paskiau neprarasčiau tokios galimybės.

- Ar galėčiau atsiprašyti minutėlei ir pasikalbėti su Myc vienu du? - paklausiau pažvelgdama į jį.

- Na galit tam pasinaudoti mano kabineta. - pasakė Geilas atsistodamas ir apeidamas stalą. - Panele Hope ar eitomėt su manimi išgerti bjaurios kavos iš aparato?

- Ką? - tyliai paklausiau Myc, kuris tik papurtė galvą.

- Greičiau jau išgersiu skanios kavos, - Mėja pasakė išeidama iš kabineto, kol Geilas ėjo iš paskos. - viena, kavinėje.

- Aš galiu palydėti. - dar girdėjosi Geilo žodžiai prieš jų balsams nutolstant.

- Tai apie ką norėjai pasikalbėti? - paklausė Myc pažvelgdamas į manę.

- Aš tiesiog norėjau kai ką pasakyti. - atsidususi atsisėdau į kėdę šalimais jo.

- Pasakyti ką? - jis stebėjo mane, kol aš stebėjau jį.

- Aš priėmiau sprendimą. - pasakiau gyliai įkvėpdama ir pažvelgdama į jį. - Tu man tikrai patinki, bet...

- Bet aš ne Zayn. - jis užbaigė liūdnu balsu.

- Aš labai atsiprašau. - tyliai ištariau.

- Viskas gerai, Hope. - jis paėmė mano delnus į savuosius. - Bet vietoj tavęs aš skubėčiau jam to pasakyti, kol ne per vėlų.

- Ačiū Myc. Už tai, kad esi supratingas. - pasakiau atsistodama.

- Ačiū už tai, kad priminiai kas yra meilė. - jis liūdnai nusišypsojo. Pabučiavusi jo kaktą linktelėjau ir išbėgau pro duris.

***

Londone lyjo. Turiu omeny, kad pylė kaip iš kibiro. Gaudyti taksi nebuvo linksma. Ačiū dievui ilgai ir gaudyti nereikėjo. Sustojus taksi pravėriau galines dureles ir pirma įdėjau savo tašę su daiktais, o paskui įsėdau pati.

- Kur keliaujat? - paklausė vairuotojas per veidrodėlį pažvelgęs į manę.

Net nedvejodama pasakiau Zayn adresą.

Kelionė truko trumpai, tikriausiai dėl to, kad nenustojau jaudintis ir galvoti ką pasakys Zayn. Be to bijojau, kad jis jau bus pamiršęs mane, na gal nepamiršęs, bet turės svečių, kurie mane įskaudins.

Tikriausiai todėl atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės kai vairuotojas pranešė, kad mes jau čia. Jam sumokėjusi padėkojau ir išlipau iš mašinos. Laikydama mažo lagamino rankeną pažvelgiau į didelį namą priešais save. Jame degė šviesos, tai reiškė Zayn dar nemiega. Gyliai įkvėpusi priėjusi vartus paspaudžiau mygtuką.

- Kuo galėčiau padėti? - pasigirdo pažįstamos moters balsas, kurio pasiilgau.

- Ponia Roza. - ištariau ir girdėjau kaip ji aikteli.

- Panele Hope? - ji pklausė balsu pilnu nuostabos.

- Labas. - sumurmėjau ir išgirdau kaip prasiveria vartai.

Jiems prasivėrus pajudėjau link namo. Pakeliui pamačiau prasiveriančias namo duris, o pro jas išbėgo Olis. nieko nelaukusi pradėjau bėgti link jo. Pametusi lagiminą pasilenkiau ir pagavau Olį į savo glėbį.

- Pasiilgau tavęs dičkį. - pasakiau į jo plaukus stipriai jį suspausdama.

- Aš pasiilgau tavęs mama. - jis sumurmėjo ir sudrebėjo vėjui papūtus.

Pabučiavus jo plaukus pajudėjua link namo, kad jis nesušaltu. Netrukus prie durų pasirodė Zayn, dėvėdamas tik pilkas treningines kelnes, kurios laikėsi ant jo klubų. Visa jo tatuiruočiu padengta krūtinė buvo visame gražume ir turėjau save tvardyti, kad negrįžčiau prie tų laikų kur viska mesdavusi bėgdavau link jo ir šokdavau jam į glėbį.

- Hope. - Zayn ištarė kai mes priartėjom prie durų. - Ką čia veiki?

- Norėjau pasišnekėti. - ištariau nuleisdama Olį ant žemės.

- Apie ką? - jis paklausė sukryžiuodamas rankas ir įleisdamas mane vidun.

- Panele Hope! - iš virtuvės atėjo Roza ir nekreipdama dėmesio į tai, kad aš šlapia mane apkabino. - Kaip gera jūs matyti.

- Jūs irgi. - pasakiau paleisdama ją.

- Ką čia veiki mergaite? - ji paklausė pažiūrėjusi į mane. - Tu visa šlapia. Eime perrengsim tave.

- Viskas gerai Roza. - pasakiau suspausdama jos delnus. - Gal galėtumėt palydėt Olį į jo kambarį?

- Žinoma. - ji linktelėjo ir sutrikusi pažvelgė į Zayn, kuris tik truktelėjo pečiais. - Oli, eime.

- Kodėl? - jis suzyzė sukryžiuodamas rankas ir papūsdamas lūpas.

- Nes negausi blynų pusryčiams. - Roza pasakė paremdama savo kumščius į savo klubus.

- Einam. - jis įsikibo į Rozos ranką. - Gal gausiu sausainį su stikline pieno?

- Žinoma, angeliuk tu. - ji prsiglaudė jį prie savęs ir prsdėjo vestis link virtuvės.

- Ar kas nutiko? - Zayn paklausė, kai jie išėjo.

- Aš noriu pasišnekėti, kur nors privačiai. - pasakiau ir apsidairiau melsdama, kad jis neturi svečių moteriškos lyties. - Aišku jei tu ne užsiėmęs.

- Eime. - jis pasisuko ir pradėjo eiti link savo kabineto pusės.

Sekdama jį negalėjau patraukti akių nuo jo nugaros. Ji buvo vis dar tokia pat tvirta kaip tada kai mes buvom kartu. Raumenys judėjo su kiekvienu rankos judesiu. Tai buvo labai patrauklu ir jaučiau kaip kaupiasi seilės.

- Tai apie ką nori pasišnekėti? - jis paklausė įleisdamas mane į savo kabinetą,

- Atsimeni mūsų paskutinį pokalbį? - paklausiau pasiekusi jo stalą ir apsisukusi aiktelėjau tyliai pamačiusi, kad jis visai už manęs.

- Kur tu suteikei viltį, o tada dingai? - jis paklausė prieidamas dar vienu žingsniu arčiau. - Pamenu taip puikiai tarsi tai būtų įvykę vakar.

- A-atsiprašau jei tave įskaudinau. - sumikčiojau ir gaudžiau kvapą negalėdama pakelti akių nuo jo krūtinės, kuri artėjo.

- Neįskaudinai. - jis pasakė dar sykį prieidamas žingsniu arčiau. - Bet spėjant jog tu čia ir dar tokiu paros metu, bei tokiomis oro sąlygomis, esi tam, kad pasakytum jog pasirinkai mane.

- Labai geras spėjimas. - sumurmėjau nesuvaldydama savo rankos pakėliau ją ir priglaudžiau delną prie jo krūtinės, kur smarkiai plakė širdis.

- Ar tai reiškia, kad nuo šios akimirkos tu esi mano. - jis priartėjo dar labiau. - Ir vėl?

- Tai būtent, tai ir reiškia. - atsakiau nuryjusi susikaupusias seiles ir pakeldama akis į jo. - Jei vis dar mane priimsi.

- Aš visad tave priimsiu. - jis pasakė padėdamas savo delnus man ant liemens. - Nes aš tave myliu.

- Aš ir tave myliu. - tyliai ištariau žiūrėdama į jo gundančias rudas akis.

***

PO KELIŲ MĖNESIŲ

Pakabinusi paskutinius Olio rūbus atsidusau. Pagaliau baigiau išpakuoti daiktus po mūsų persikraustymo atgal į Zayn namus. Na dabar jau mūsų ir vėl namus.

- Hope tu čia? - pro duris įėjo Zayn.

- Štai čia. - pamojau iš Olio spintos kur paskutinį syki peržvelgiau ar visi daiktai savo vietose.

- Eime. - jis pagriebė mano delną ir pradėjo temtis iš kambario į koridorių, o tada laiptais žemyn.

Nusitempęs laiptais žemyn jis paėmė mane ant rankų ir pradėjo nešti mane link virtuvės . Įsikibusi jam į kaklą sukikenau ir priglaudžiau savo galvą jam prie krūtinės. Užmerkiau akis, bet vos įžengėm į virtuvę atsimerkiau nuo triukšmo.

- Siurprizas! - krūptelėjau Zayn rankose kai išgridau visus sušunkant.

Pakėlusi galvą ir atsitojusi ant savo kojų nužvelgiau visus susirinkusius su nuostaba. Virtuvėje stovėjo Mėja su Oliu, Ponia Roza bei pora darbuotoju tarp jų ir Bruno.

- Kas vyksta? - paklausiau pažvelgdama į Zayn.

- Šiandien mūsų šešių mėnesių ir vėl kartu metinės. - jis pasakė pažvelgdamas į žmonęs priešais manę. - Ir jie nusprendė mūs pasveikinti.

- Mes pagaminom jums pietus. - nuo stalo pasitraukė Roza su kitais ir pamačiau ant jo padėtus pietus dviems, taip jie ne pamiršo ir rožės.

- Nereikėjo. - pasakiau suigraudindama.

- Aš jiems būtent tai ir sakiau. - Zayn pašnibždėjo man į ausį.

- Skanaus! - šūktelėjo Mėja ir visus išvarė palikdami mane su Zayn vienus.

- Kokio velnio jei tai padarė? - paklausiau atsisukdama į jį.

- Nežinau, bet - jis nusivedė mane prie stalo. - aš tave myliu ir nesiruošiu švaistyti šio nuostabaus maisto.

- Aš ir tave myliu. - pasakiau sukikendama. - Bei tuos liurbius, kurie šitai padarė.

Zayn nusijuokęs mane apkabino ir pasilenkęs pabūčiavo. Apkabinusi jį atsakiau į jo būčinį ir negalėjau būti dar labiau laimingesnė nei, kad esu dabar...

***

Štai ir pabaigta istorija :) Čia nerašysiu paskutinio autoriaus žodžio, tam darysiu naują dalį, jei bus įdomu galėsit paskaityti, jei ne tai ne :)