"Ką pasakei?" Zayn apsisuko.

"Nieko." ji greit atsakė.

"Man taip neatrodo." jis suurzgė.

"Aš...aš..." ji liko pasimetus ir išpūstomis akimis žiūrėjo į Poną Malik.

"Tuojau pat atsiprašyk jos." jis liepė ir ji nurijusi seiles linktelėjo.

"Aš... aš... aš atsiprašau." ji išlemeno. Jos akys buvo pilnos pykčio man.

"Nieko tokio." pasakiau.

"Jei dar kuria nors išgirsiu taip šnekant apie Hope, atleisiu iš darbo." jis suurzgė.

"Gal nereikia?" paklausiau ir jis savo pikta žvilgsnį atsuko į mane.

"Aš neleisiu savo darbuotojams įžeidinėti tavęs." jis pasakė. "Tu pirma su kuria noriu būti draugais ir jei tokios kaip," jis parodė į Rita. "kabinėsis prie manęs tu gali nuspręst ir išeiti iš darbo."

"O, tokios kaip ji," aš parodžiau į Rita, kuri degė iš pykčio. "manęs negąsdina."

"Tikrai?" jis pakėlė antakį.

"Jap." linktelėjau. "Atsimeni Panele Moretz?"

"Ah." jis nusišypsojo ir linktelėjo. "Ačiū."

"Nėra už ką." pasakiau ir pasisukau išeiti.

"Tėtį." pro duris įlėkė dvyniai.

"Atsargiai." jis nusijuokė kai jie apkabino jį.

"Tu ne darbe." jie pakėlė galvas ir žvelgė į jį.

"Ne." jis pavėlė jiems plaukus. "Šiandien aš būsiu namie."

"Yay." jie dar stipriau jį apkabino.

Gal Ponas Malik ir yra rūstus ar pyktas žmogus, bet vaikams jis yra labai švelnus. Žiūrint kaip vaikai jį myli ir kaip jis juos, net verkti norisi.

"Aš einu." pasakiau jam ir pradėjau eiti link išėjimo.

"Aukle?" išgirdau Mėjos balsą ir sustojusi pažvelgiau į ją.

"Taip?" paklausiau.

"Kodėl išeini?" ji laikė Zayn ranką ir žvelgė į mane.

"Na jūsų tėtis lieka namuose, tai reiškia, kad aš šiandien nedirbsiu ir eisiu į savo namus." pasakiau.

"Kodėl negali pasilikti čia?" ji pažvelgė į Zayn.

"Am..." aš nežinojau ką sakyti. "Man reikia susitvarkyti namus ir pakalbėti su broliu ir sese." pokalbi su jais aš jau pakankamai ilgai atidėjau, jau reikėtų paskambinti.

"Mmm." ji nuleido galvą ir papūtė apatinę lūpą.

"Mėja." priėjau prie jos ir pritūpiau priešais ją. "Neliūdėk, aš rytoj ateisiu." šyptelėjau.

"Atneši sausainiu?" jai paklausius nusijuokiau.

"Sausainių." susiraukė Zayn.

"Panelė Hope ir aš kepėme sausainius." pasakė Ponia Roza.

"Aš pasiūliau." pasakiau.

"Roza aš sakiau, kad man nepatinka leisti pinigus ant tokių nereikšmingų dalykų." jis pasakė ir aš susiraukiau.

"Pone Malik..." pradėjau, o jis į mane pažvelgė.

"Zayn, mes draugai todėl vadink mane Zayn." jis suurzgė ir aš linktelėjau.

"Zayn." pasakiau ir jo lūpų kamputis kilstelėjo aukštyn. "Mes nieko nepirkom. Viskas ką mes naudojom buvo jau nupirkta." pasakiau.

"Galit paragaut jei norit." pasiūlė Roza paimdama sausainį ir paduodama jį jam. "Jie vakar kepti."

"Hm." jis pažiūrėjo į sausainį.

"Aš atnešiu keksiukų, gerai?" tyliai pasakiau Mėjai ir ji nusišypsojusi linktelėjo.

"Gerai." ji pasakė ir apkabino mane, kas mane labai nustebino.

"Gerai." linktelėjau ir atsistojau.

"Aš jau eisiu." pasakiau. "Iki." pasakiau ir apsisukusi išėjau pro duris.

"Liusi?" kreipiausi įėjusi į namus. "Tikriausiai pas Niall liko."

Atsipūčiau ir nužingsniavau į savo kambarį. Iš spintos pasiėmiau sportines kelnes ir nusimovusi Zayn kelnes, ir apsimoviau savo. Zayn maikės nepersivilkau, nes patogu ir vistiek man teks ją išplauti, tai panešiosiu.

Susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką ir išėjau iš kambario. Laiptais nusileidau žemyn ir svetainėje atsisėdusi ant sofos išsitraukiau telefoną. Aš bijau skambinti mamai, nes jai nepatiks, tai, kad aš dirbu auklę. Aš galių lažintis, kad ji lieps man grįžti namo. Gyliai įkvėpiau ir suradusi jos numerį paspaudžiau skambinti.

"Klausau." išgirdau savo mamos balsą.

"Labas." pasisveikinau ir prikandau apatinę lūpą.

"Hope?" ji nustebo. "Ar radai darbą?" ji ėjo tiesiai prie reikalo.

"Radau." atsipūčiau.

"Kokį?" girdėjau kaip ji kažką padeda į šalį.

"Aš esu auklė." tyliai pasakiau.

"Gali pakartot? Man pasigirdo, kad sakiai auklė." ji puikiai girdėjo.

"Aš esu auklė." pasakiau.

"Viskas tu grįžti namo." ji pasakė ir aš pavarčiau akis. "Aš žinojau, kad tu nerasi normalaus darbo todėl jau susitariau su Styles šeima ir jų sūnus, Harr, sutiko tave vesti. Tau te reikia grįžti ir mes viska aptars..."

"Mama." nutraukiau ją, jei būčiau namie ji man dabar už tai skaitytų moralą, kad negražu pertraukinėti žmones kai jie šneka. "Mes tarėmės jei aš rasiu darbą aš galėsiu pasilikti. Mes nesitarėm koks darbas turi būti."

"Bet auklė? Koks čia darbas?" ji supykus. "Tu grįžti namo."

"Ne, negrįšiu." tvirtai pasakiau ir girdėjau kaip ji aiktelėjo.

"Hope." ji suspigo ir aš patraukiau telefoną nuo ausies. "Kas tau negerai? Ar tu sergi?"

"Man viskas gerai." pavarčiau akis.

"Ne, tau kažkas yra." ji pasakė. "Mano Hope šitaip su manimi nesigynčiotų ir grįžtų namo." ji jau pradėjo verkti.

"Mama." atsipūčiau. "Tu žinai jog aš tave myliu, bet aš nenoriu tekėti už kokio nors turtingo pasipūtėlio, kad jis mane išlaikytų. Aš noriu pati užsidirbti, noriu vesti, nes myliu tą žmogų, supranti?" paklausiau ir ji prunkštelėjo.

"Tokio dalyko kaip meilė nėra." ji pasakė ir jau baigėsi visos ašaros. "Aš noriu tau to pačio, ko norėjo man mano tėvai." jos tėvai ištekino ją už mano tėvo ir iki vestuvių nebuvo mate vienas kito. Kai kurie tikėjosi, kad jie pamils vienas kita per tą laiką, bet jie vienas kito nekenčia ir neišsiskiria, nes jiems santuoka yra į naudą.

"Mama, aš to nenoriu." pasakiau ir atrėmiau galvą į sofą. "Aš noriu būti savarankiška."

"Gerai." ji pasakė ir aš atsimerkiau.

"Tu... tu... tu leidi man pasilikti?" paklausiau netikėdama, kad ji leidžia.

"Leidžiu, bet," žinoma čia turi būti 'bet.' "bet jei tave atleis pirmu lėktuvu skrendi namo."

"Mama." norėjau paprieštarauti.

"Pirmu lėktuvu." ji pasakė ir aš atsipūčiau.

"Gerai." linktelėjau nors ji to nemato.

"Šaunu." ji nudžiugo, o aš pavarčiau akis.

"Galėčiau pašnekėti su Marčiu?" paklausiau ir ji kažką sumurmėjo.

"Martį!" ji sušuko ir aš susiraukiau nuo jos skardaus balso. "Hope nori pašnekėti." aš jau galėjau matyti kaip ji pavarto akis.

"Hope." išgirdau savo brolio balsą.

"Marti." entuziastingai atsakiau. "Kaip sekasi?"

"Hope tu namie?" pro duris įėjo Liusi.

"Ne, keksiukai patys išsikepė." atsakiau iš svetainės žiūrėdama sostų karus.

"Taip ir galvojau." ji pasakė ir išsidrėbė. "Keksiukai gal žinot kada Hope grįš?" ji pažvelgė į keksiukus ant stalo.

"Nebegrįš." pasakiau ir mes pažvelgėm viena į kita, ir pradėjom juoktis.

"Kas geresnio?" ji paklausė ir aš atsirėmiau į sofą.

"Skambinau mamai." atsakiau ir ji išjungė televizorių.

"Ką ji sakė?" ji pasuko mane į save.

"Ji sakė, kad auklės darbas yra nedarbas." pasakiau ir ji susiraukė.

"Kodėl?" ji paklausė ir aš truktelėjau pečiais.

"Ji sakė aš turiu grįžti, bet aš jai paprieštaravau, sakiau, kad mes nesitarėm kokį darbą aš turiu dirbti, tai ji leido pasilikti."

"Meluoji." ji pasakė ir aš nusijuokiau.

"Bet čia yra 'bet'." pasakiau.

"Žinoma, kad yra 'bet'." ji pavartė akis.

"Bet jei mane atleis turėsiu grįžti namo ir susituokti su Harry Styles." pasakiau ir ji paspringo orų.

"Tikrai?" ji išpūstomis akimis paklausė.

"Jap, ji jau susitarus." linktelėjau.

"Ką tu čia veiki?" ji paklausė ir aš pakėliau antakį. "Vyk namo, juk mes šnekam apie Harry Styles, Styles įmonės generalinį direktorių."

"Liusi aš noriu susituokti iš meilės, ne iš to, kad mano mama taip nori." pavarčiau akis.

"Bet tu matei jį? Jis tikras saldainis." ji apsilaižė lūpas ir aš nusijuokiau. Kai ji norėjo kažką sakyti, kažkas paskambino į duris.

"Aš atidarysiu." pasakiau ir atidaryti duris.

"Ar čia gyvena Hope Brayleigh?" paklausė pasiuntinys laikydamas rožių puokštę.

"Aš Hope." pasakiau.

"Šitos skirtos jums." jis padavė man rožes ir apsisukęs nuėjo.

"Gerai." sumurmėjau ir uždariau duris.

"Kas ten buvo?" paklausė Liusi.

"Kažkas man atsiuntė gėlių." pasakiau ir ištraukiau ten esančia kortelę.

"Kas atsiuntė?" ji atsistojo šalia manęs.

"Dabar tai mėginu išsiaiškinti." pavarčiau akis ir atverčiau kortelę.

'Tikiuosi jos tau patinka - Harry'