- Ačiū, kad palydėjai. – padėkojau Myc, kai sustojom prie mano namų durų.

- Man nesunku pavaidinti riterį baltais šarvais. – jis nusišypsojo ir aš pakėliau antakį. – Nežinau kaip sakosi.

- Ateis laikas ir išmoksi. – nusijuokiau užsikišdama plaukų sruogą sau už ausies.

- Kai kita karta susitiksim busiu išmokęs. - jis mirktelėjo ir aš papurčiau galvą.

- Kita karta? – paklausiau pažvelgdama į jo rudas akis.

- Hope, - jis priklaupė ir aš paraudusi apsidairiau ar niekas nemato. – Žinau, kad mes pažįstami vos kelias, nuostabias, geriausiais, tikiuosi supratai, valandas ir tai gan trumpas laikas, tam ką dabar darysiu,bet...

- Myc, ką tu darai? – paklausiau tikėdamasi ne išgirsti kelių žodžių, kurių baidausi po Zayn.

- Leisk pabaigti, - jis apsimestinai piktai pažvelgė į mane ir aš papurčiau galvą, bei parodžiau, kad tęstu. – Kaip sakiau, gal tai ir trumpas laikas, bet norėjau paklausti, - jis gyliai įkvėpė ir aš sukryžiavau rankas, kad nesimatytu kaip jos drebą. – Ar norėtum eiti su manimi į antrą pasimatymą?

Jam pabaigus nesusilaikiau ir pradėjau kikenti. Rankomis prisidengiau veidą ir akies krašteliu pažvelgusi į jį vis dar klupanti, kikenau toliau. Aš nerimavau, o jis tik į pasimatymą kvietė. Turiu pripažinti, kad Myc moka stebinti.

- Taip, - pasakiau nuleidusi rankas ir pažvelgusi į jį. – Taip, aš sutinku eiti su tavimi į pasimatymą.

- TAIP! – jis atsistojęs apkabino mane ir pakėlė, o aš rankomis apsivijau jo pečius ir veidą paslėpiau paremdama į jo krūtinę. – Tu ką tik pavertei mane laimingiausiu vyrų žemėje.

- Nereikia perdėti, - pasakiau kai jis pastatė mane ant kojų.

- Ne kiekviena diena graži mergina sutinka eiti su manimi į pasimatymą, - jis palenkė savo galvą, kad galėtu žiūrėti į mano akis. – Todėl man tai geriausios žinios.

- Ne abejoju, kad bet kuri matanti mergina sutiktu eiti su tavimi į pasimatymą net jei tu būtum šūdžius. – pasakiau ir jis atlenkęs galvą nusijuokė.

- Vadinasi tu pirmoji mergina, kuri ne akla. – jis priglaudė savo delną man prie skruosto ir mano kūnų nusirito šilumos banga. – Ar labai supyksi jei padarysiu kai ką?

- Ką? – šnabždėdama paklausiau negalėdama patraukti akių.

- Šitai. – pasakęs jis pasilenkė ir savo lūpas priglaudė prie manųjų.

Delnuose sugniaužiau jo striukės kraštus ir po sekundės, per kuria likau sustingusi, atsakiau į jo bučinį. Jo lūpos neskubėdamos viliojo manąsias, išjudindamas jas po ilgo laiko ramumos. Savo rankomis jis apglėbė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Pakreipęs galvą jis sukando apatinę lūpą ir patempęs ją paleido.

Prasimerkusi ir gyliai kvėpuodama pakėliau akis, kad pažvelgčiau į Myc, kuris stebėjo mane. Jo rankos tvirtai laiko mane, o akys ne atsitraukė nuo mano veido.

- Atsiprašau. – jis pasakė ir aš stengiausi neparodyti savo nusivylimo. Ko aš daugiau galėjau tikėtis. – Aš ne dėl to apie ką tu galvoji. – jis greitai pasakė ir aš susiraukiau. – Aš tiesiog... Aš dažniausiai nebučiuoju merginų per pirma pasimatymą, bet dėl tavęs negalėjau susilaikyti, tu tokia... kitokia.

- Oh. – te išspaudžiau didėliomis akimis žvelgdama į jį.

- Tavo reakcija dabar. – jis tyliai nusijuokė. – Tokia miela.

- Aš ne miela. – nepagalvojusi pasakiau ir išpūčiau akis. – Nekreipk į mane dėmesio.

- Negaliu, - jis nykščiu perbraukė per mano lūpą ir nusišypsojo. – Iki rytojaus, Hope.

- Rytojaus? – paklausiau nustebusi.

- Rytojaus, mūsų pasimatymo, - pasilenkęs jis paliko bučinį ant mano lūpų ir atsitraukęs paėjo kelis žingsniu atgal. – Saldžių sapnų.

- Tau... ir. – ištariau stebėdama kaip jis susikiša rankas į kišenes ir nužingsniuoja takeliu.

Jam dingus pirštais perbraukiu per plaukus ir atsidususi pakeliu galvą, kad žvelgčiau į žvaigždėtą dangų. Negalėjau suvaldyti mažos šypsenėlės, kuri papuošė mano lūpas. Pagaliau suradau kažką, tikiuosi jis nebus vienas iš tų, kur pradžioje kaip iš svajonių, o kai pakliūni į jo pinkles parodo, koks supuvęs yra iš tiesų.

- Kas jis toks? – pašokau savo vietoje kai išgirstu moterišką balsą už savęs.

- Kas? – greitai apsisukusi pažvelgiau į Liusi ir Elima, kurios stovėjo mano namo tarpduryje. – Kaip jūs patekot į vidų?

- Pasidarėm atsarginį raktą, - Liusi truktelėjo pečiais. – O dabar papasakok kas tas paslaptingasis vaikinas, kuris ką tik išėjo visas laimingas.

- A, jis, - tvardžiau savo šypseną. – Mycroft, šiandien netyčia atsitrenkiau į jį parduotuvėje. – truktelėjau pečiais pradėdama eiti link durų.

- Netyčia? – Elima pakėlė antakį ir aš pavarčiau akis.

- Netyčia, - pakartojau praeidama pro jas ir nukulniuodama link svetainės. – Buvau apsipirkti ir dairydamasi miltų netyčia į jį atsitrenkiau.

- Tai kur tavo pirkiniai? – paklausė Liusi išsidrėbdama į mano sofą, o aš sustingau.

- Nežinau. – lėtai atsakiau.

- Ėjo apsipirkti, bet nežino kur pirkinius paliko. – nusijuokė Elima ir Liusi prisidėjo prie jos.

Nuraudusi nuleidau galvą ir užmerkiau aksi. Atsimenu, kad parduotuvę palikau su maišais, bet kur tada jie dingo?

- Aš atidarysiu. – papurčiusi galvą pakėliau akis ir pažvelgiau į Elimą, kol Liusi nustriksėjo link durų.

- Negirdėjai kaip paskambino į duris? – paklausė Elima, kai aš pažvelgiau į ją nesupratusi ką omeny turėjo Liusi. – Kokia tu užmarši. – ji nusijuokė ir aš ją ignoruodama atsistojau.

Išėjusi iš svetainės pradėjau eiti link durų, kur išgirdau Myc balsą. Paspartinusi žingsnius priėjau prie jų.

- Myc? – kreipiausi ir jis pažvelgęs į mane nusišypsojo.

- Labas. – jis pasakė ir Liusi pasitraukė į šalį.

- Ką tu čia veiki? – paklausiau prieidama arčiau.

- Palikai savo maišus. – jis parodė į maišus jo rankose.

- Bet, - pažiūrėjau išpūstomis akimis.

Jo mašiną palikom netoli parko, tai pora gatvių nuo mano namų. Ne jau jis parvažiavo čia atgal, kad tik paduotu maišus?

- Atsisėdęs į mašiną pamačiau tavo maišus, tai nusprendžiau gražinti. – jis ištiesė juos man ir aš paėmiau juos.

- Ačiū. - pasakiau vis dar nustebusi.

- Ji manė, kad juos pametė. – pasakė Liusi ir aš atsisukusi piktai į ją pažvelgiau.

- Nebūčiau nustebęs. – Myc tyliai nusijuokė ir kai vėl pažvelgiau į jį, jis buvo susikišęs rankas į kišenes. – Dabar aš jau tikrai einu. Iki rytojaus, Hope.

- Iki. – pasakiau ir jis apsisukęs pradėjo eiti prie savo sidabrinio BMW automobilio, kurį tik dabar pastebėjau.

Atsidususi uždariau duris ir apsisukusi pažvelgiau į Liusi, kuri stovėjo sukryžiavusi rankas ir pakėlusi antakį.

- Iki rytojaus? – ji paklausė ir aš sudejavau, nes žinojau, kad dabar jos mane užplūs klausimais.

*** 

Lygiai tūkstantis žodžių, net stebiuosi kaip tiek išspaudžiau xddd 

Tokia mažai veiksmo turinti dalis, bet tikiuosi labai nenuvyliau? :') 

Komentarų? xd