"Lažinuosi, kad galiu tave nugalėti žaidžiant 'Call of Duty'" pasakiau Lukui, kuris sėdėjo mane ignoruodamas.

"Aš negaliu žaisti, jei pamiršai." jis pasakė ir aš pavarčiau akis.

"Jei tu laimi, galėsi žaisti, bet jei laimiu aš turėsi padėti tvarkyti namus visa likusia savaite." ištiesiau ranką ir jis abejojo. "Na nebent tu bijai pralaimėti mergaitei."

"Sutinku." jis paspaudė mano ranką ir aš nusišypsojo.

"Tai kur galima rasti kambarį su žaidimais?" paklausiau ir Lukas atsistojęs pradėjo eiti link laiptų.

"Tu pralaimėsi." pasakė Mėja eidama šalia manęs.

"Iš kur žinai?" paklausiau žvilgtelėjus į ją.

"Lukas to žaidimo profesionalas." ji pasakė. "Jį nugalėt galėtu tik Pandora396." ji pasakė ir aš išsišiepiau. "Ji keldavo video kaip žaidžia žaidimus ir ji buvo kaip to žaidimo profė." ji atsiduso. "Gaila, kad nustojo kelti video."

"Sakai Pandora396?" pakėliau antakį. Jei tik jie žinotų.

"Jo." ji linktelėjo. "Kai ji išvažiavo mokytis nustojo kelti video, sakė, kad nebeturės laiko." ji nuliūdo.

"Ei, gal ji tiesiog nusprendė siekti to ko visada norėjo?" paklausiau.

"Gal." ji truktelėjo pečiais.

"Eime, aš turiu nugalėt tavo brolį." pasakiau ir ji sukikenus pradėjo bėgti priekį manęs.

"Aš jau įjungiau." pasakė Lukas kai įėjom į kambarį.

"Gerai." paėmiau vieną pultelį ir prisėdau šalia jo. "Pasiruošęs pralaimėti?"

"Tai tu pralaimėsi." jis pasakė ir aš nusijuokus pasiruošiau žaisti.

"Nesąmonė, tu sukčiavai!" sušuko Lukas kai aš laimėjau.

"Aš žaidžiau sąžiningai." pasakiau ir atsistojau.

"Ne tu sukčiavai." jis metė pultelį į žemę.

"Aš nežinojau, kad tu toks lievas liuzeris, Dieve." pavarčiau akis. "Gali atsisveikinti su žaidimais visai savaitei, jei ir toliau tuos savo ožius rodysi ir nesilaikysi savo pažado dalies."

"Bet..." jis pradėjo protestuoti.

"Nori žaidimų, padėk tvarkyti namus, mes susitarėm jei aš laimėsiu, tu padėsi tvarkytis." pasakiau ir jis sukryžiavo rankas.

"Gerai." suurzgė ir aš nusišypsojo.

"Šaunuolis." pavėliau plaukus ir jis norėjo trenkti man per ranką.

"Iš kur taip žaisti išmokai?" paklausė Mėja žiūrėdama dideliomis akimis.

"Kur galėčiau pas jumis atsisėsti prie kompiuterio?" paklausiau ir Lukas iš kambaryje stovinčios spintos ištraukė nešiojamą kompiuterį. Jis padėjo jį ant stalo ir įjungė.

"Prašau." parodė į kompiuterį.

"Yra internetas?" atsisėdau ant kėdės.

"Žinoma yra." jis pavartė akis.

"Žinoma yra." pakartojau jį ir įsijungiau Youtube.

"Ką tu čia darysi?" Mėja atsisėdo ant kelių.

"Pamatysi." mirktelėjau ir prisijungiau prie savo paskiros.

"Pandora." ji sušnabždėjo ir pažvelgė į mane.

"Kur?" pribėgo Lukas ir pažiūrėjo į kompiuterį.

"Tu esi Pandora." pasakė Mėja vis dar žiūrėdama į mane.

"Taip." linktelėjau. "Tik aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad jūs žinosit apie mane."

"Luko draugo vyresnis brolis žiūrėdavo video ir mes žiūrėdavom kartu su juo." pasakė Mėja. "Bet tavo plaukai."

"Mama mane versdavo plaukus dažytis šviesia spalvą." pasakiau ir pavarčiau akis. "Bet išvykus mokytis nusidažiau, kad būtų kaip mano natūralus."

"Lukai ji Pandora." Mėja pasakė Lukui, kuris žiūrėjo į mane netikėdamas.

"Robis ir Mike nepatikės, kad mano auklė yra Pandora." jis pasakė.

"Pala." pažvelgiau į juos. "Kodėl Lukas turi draugų, o tu ne?"

"Robis ir Mike yra tėtės draugo sūnus." Mėja nuleido galvą ir aš ją apkabinau.

"Užtat tavo draugė Pandora." pasakiau ir ji pagalvojusi nusišypsojo.

"Kodėl nesakei, kad tavo vaikų mama yra Karolina Winter?" paklausiau Zayn įėjusi į jo kabinetą. Vaikai savo kambariuose ruošiasi į lovą.

"Aš maniau, kad tu žinojai." jis pasakė.

"Kol mano draugė neužsiminė apie tave aš net nežinojau, kad toksai Zayn Malik yra." pasakiau ir jis pažiūrėjo į mane su pakeltu antakiu.

"Nežinojai apie mane?" jis paklausė nustebęs.

"Žinai ne visi domisi įžimybėmis." pasakiau jam ir jis nusijuokė.

"Nesistebiu." jis pasakė. "O kodėl tu klausi apie Karolina?" jis paklausė.

"Ji ir jos sesuo pavertė mano gyvenimą pragaru, na mokykloje." pasakiau ir jis dar labiau nustebo.

"Tu pažįsti Karolina?" jis paklausė ir aš pavarčiau akis.

"Ji ir mano sesuo buvo geriausios draugės." atsipūčiau. "Ir jos vaikinas paliko ją, kad galėtu nusitempti mane į lovą."

"Jos vaikinas paliko ją dėl tavęs?" jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

"Taip, o neturėjo?" paklausiau pažvelgdama į save.

"Na atsižvelgiant kokia Karolina ir kokia tu...." jis nutęsė.

"Aš taip nesirengdavau kai gyvenau su savo tėvais." atsisėdau į kėdę priešais jo stalą. "Mama mane vertė būti tikra blondine, tik tiek, kad aš turėjau smegenis, o mano sesuo - ne."

"Tu nori pasakyti, kad tu buvai blondinė ir rengeisi kaip kekšė?" jis prikando apatinę lūpą, kas tikrai labai gundo, kad nesijuoktu.

"Būtent tą ir sakau. Mama manė, kad taip susirasiu turtingą vyrą, kuris mane išlaikys." prunkštelėjau. "Visos jos pastangos nuėjo kaip į balą."

"Matosi." jis vėl nužvelgė mane.

"Nustok." pasakiau pasijutusi nejaukiai.

"Nustoti ką?" jis nekaltai paklausė.

"Nustok taip į mane žiūrėti." pasakiau ir jis nusijuokė.

"Netyčia." jis prikando savo apatinę lūpą ir aš norėjau būti ta, kuri sukanda jo lūpą.

"Norėjau paprašyti, jei kada nors Karolina nuspręstu atvykti aplankyti vaikų, pranešk man, kad manęs čia neliktu iki jai atvykstant." atsistojau.

"Ką ji tokio padarė?" jis paklausė.

"Tau geriau nežinoti." pasakiau ir pradėjau eiti link durų. "Aš pažiūrėsiu ar vaikai lovose ir eisiu namo."

"Labanakt." jis pasakė.

"Labanakt." atsakiau ir išėjau pro duris.

"Ačiū Bruno." pasakiau prieš išlipdama iš mašinos.

"Nėra už ką Panele." jis pasakė ir man uždarius duris jis nuvažiavo.

Atsidususi pradėjau eiti link daugiabučio kuriame gyvenu. Įžengusi į vidų nuėjau prie lifto ir į jį įėjusi paspaudžiau mūsų aukšto mygtuką. Durims užsidarius jis pradėjo kilti aukštyn ir aš atsirėmusi į sieną užmerkiau akis. Dabar aš noriu tik atsigulti į lovą ir pamiegoti.

Durims atsidariusi nužingsniavau link buto durų ir jas atrakinusi įžengiau vidun. Man nusimovus batus pro šalį pralėkė Liusi ir nulėkė tiesiai į savo kambarį. Aš pakėliau antakį ir nusekiau ją.

"Ar tau viskas gerai?" paklausiau atidariusi jos kambario duris.

"Ne." ji atsakė besidažydama blakstienas.

"Kur taip išsipuošei?" paklausiau pastebėjus, kad ji vilki radoną suknelę, kuri paryškiną jos formas, bet neatrodo kaip viena iš tų kur eina į klubą.

"Niall vedasi mane į verslo vakarienę." jis pasakė ir aš nusišypsojau.

"Tai jau jūs taip rimtai, a?" pajuokavau ir ji nusišypsojo.

"Juokis, tavęs ir laukia staigmena." ji pasakė ir aš susiraukiau.

"Staigmena?" paklausiau jos.

"Nueik į savo kambarį." ji pasakė ir aš nieko nesakius nužingsniavau į savo kambarį.

Numetusi kuprinę į šoną nuėjau iki lovos pažiūrėti kas guli dėžėje. Ant jos buvo raštelis, kurį paėmiau į rankas ir atlenkusi paskaičiau.

'Aš žinau, kad mes dar nebuvom susitikę, bet gal galėtum būti mano pora šiam vakarui? - Harry'

"Kas per šūdas?" sumurmėjau ir atidariusi dėžutę pažiūrėjau į vidu.

Čia gražiai sulankstytą buvo juoda vakarinė suknelė. Aš atsargiai ją išėmiau ir išsižiojau. Ji graži, gražesnės nemačiau. Ji buvo ilgą, iki pat grindų. Ties kairę koją buvo padarytą, kad nuo pusės šlaunies žemyn matytusi koją. Jos rankovės ir nugara buvo padarytos iš juodų nėrinių. Liemens vieta buvo padarytą tvirtesnė, kol nuo klubų žemyn ji buvo laisva. Pažiūrėjus į dėžę pamačiau paprastus juodus batelius be kulniuko ir nusijuokiau. Iš kur jis žinojo, kad nemėgstu aukštakulnių?

"Tai kas toje dėžėje?" paklausė atėjusi Liusi.

"Va." parodžiau suknelę ir ji paėmė ją iš mano rankų.

"Dieve." ji ją nužiūrėjo. "Jei ji dings pas mane neieškok."

"Mhm." pasakiau ir iš dėžės išėmiau batelius.

"Koks vaikinas dovanoja paprastus batelius?" ji susiraukė.

"Tarsi aš nešioju aukštakulnius." pavarčiau akis ir ji šyptelėjo.

"Sorry?" aš papurčiau galvą.

"Harry nori, kad šį vakarą būčiau jo pora." pasakiau ir atsidususi atsisėdau ant lovos.

"Tu nenori?" ji paklausė.

"Ne, aš jo net gyvai nesu mačiusi." atsiguliau ir žvelgiau į lubas.

"Kodėl tau nepamėginus su juo nueiti?" ji paklausė ir aš pažvelgiau į ją. "Tik kartą, pabandyti, susipažinti. Nuo to blogiau tikrai nebus."

"Nežinau." pasakiau ir aš tikrai nežinojau.

"Nagi, dėl manęs." ji papūtė lūpas ir padarė šuniuko akytes. "Prašau?"

"Tik karta." pasakiau ir ji pradėjo šokinėti su savo aukštakulniais.