Priešais mane buvo didžiulis namas. Kaip per filmus kur turtuoliai gyvena. Aplink jį buvo aukšta betoninė tvora. Taip pat žolė auganti aplinkui buvo žalia, ir gerai prižiūrėta. Taip pat vidurį pievutės buvo didelis gėlynas.

Nurijau seiles ir priėjau arčiau vartų. Čia buvo ruda metalinė dėžutė ant kurios buvo keli mygtukai. Atradusi namo mygtuką, jį paspaudžiau.

- Labas rytas. Kuo galėčiau padėti? - atsiliepė malonus moteriškės balsas ir aš stovėjau išsižiojusi.

- Mm, labas rytas. - išspaudžiau kažkaip. - Aš čia dėl... Čia auklė. - net nežinojau ką pasakyti.

- O, Panelė Hope? - ji paklausė ir aš linktelėjau. Prisiminus, kad ji manęs nemato padariau *facepalm*.

- Taip. - pasakiau jai.

- Palaukti minute. - ji pasakė ir aš pasisukau į vartų pusę.

Stebėjau didelį namą ir mačiau šviesas degant keliose languose, pirmame aukšte. Lauke dar tamsu, nes ankstus rytas. Todėl darbuotojai jas įsijungę. Atsidusau ir patryniau rankas.

Man bestebint atsidarė duris ir pro jas išėjo Alfredas, betmeno liokajus. Jei rimtai, tai aš pajuokavau, bet jis žiauriai panašus. Jis ėjo ilgu takeliu iki manęs ir jam įpusėjus atsidarė vartai, ką aš priėmiau kaip ženklą įeiti.

- Panele Brayleigh? - jis paklausė kai mes susitikom.

- Taip. - linktelėjau.

- Aš Bruno, šių namų liokajus. Prašau sekti mane. - jis pasakė ir apsisukęs pradėjo eiti atgal.

- Gerai. - pasakiau ir pradėjau eiti paskui jį.

- Ponia Roza tau papasakos ką reikia daryti. - jis pasakė kai priėjom namus. - Aš tave iki jos palydėsiu.

- Gerai. - vėl pasakiau.

Mes įžengėm į vidų ir galvojau, kad pamesiu apatinį žandikaulį. Vidus toks gražus. Sienos rudos, šviesios tokios, į smėli gal panašios, spalvos. Priešais mus buvo erdvus laukiamasis. Tiesiai buvo laiptai, kurie paskui dalinosi į kaire ir į dešine. Palei dešinę sieną stovėjo staliukas ant kurio buvo vazonas su spalvotomis gėlėmis. Aš iki šiol nežinau gėlių pavadinimų, be rožės, tulpės ir saulėgrąžos. Aš jų tiesiog neskiriu.

Bruno pasuko į kairę, kur buvo duris, kurių prieš tai nepastebėjau. Jis jas atidarė praleido mane eiti pirma. Aš jam šyptelėjau ir laukiau kol jis įeis po manęs. Jis uždarė duris ir pradėjo eiti tiesiai.

Einant iš paskos dairiausi ir netikėjau savo akimis. Einant koridoriumi praėjome kelias duris. Kai mes priėjome duris tiesiai. Jis sustojo ir jas atidarė.

Priešais mane buvo erdvi virtuvė. Sienos baltos ir blizgančios. Spintelės medinės, kriauklė, stalas, darbuotojai. Čia buvo trys darbuotojai. Dvi už mane gal šiek tiek vyresnės merginos ir moteriškė kuriai netoli penkiasdešimt sakyčiau. Ji išgirdusi mus apsisuko ir pažvelgusi į mane nusišypsojo.

- Aš jus paliksiu. - pasakė Bruno ir apsisukęs išėjo pro duris, pro kurias mes atėjom.

- Sveika. Tu tikriausia Hope. - ji priėjo prie manęs.

- Taip. -  linktelėjau. - O jūs tikriausiai Ponia Roza?

- Taip. - ji linktelėjo ir nužvelgė mane. Ponia Roza turi šviesius plaukus ir žalias, gražias akis. Iš sudėjimo ji yra stambiųjų pusę.

- Kas nors blogai? - paklausiau pažvelgdama į savo aprangą, juodus aptemptus džinsus ir juodą mėgztinį.

- Ne, ne. - ji vėl nusišypsojo. - Aš tiesiog maniau, kad auklė bus kokia nors blondinė, kuri dėvi per mažus rūbus. - ji papurtė galvą.

- O. - išspaudžiau.

- Na, bet aš turėjau žinoti, kad mergina vardu Hope, turėtu būti padori. - ji tyliai nusijuokė ir aš nusišypsojau. - Dabar tikriausiai turėčiau papasakoti ką tu turėsi daryti, taip?

- Manau.-  pasakiau.

- Tik nesijaudink, viskas bus gerai. - ji patapšnojo per petį. - Prieš pasakant ką daryti susipažink su Selma ir Rita. - ji parodė į tas merginas ir aš joms linktelėjau.

- Sveikos.

- Sveika. - Selma pasisveikino. Jos plaukai dažyti raudonai ir nukirpti iki pečių. Ji turi tamsiai rudas akis ir yra liekna.

- Aha. - sumurmėjo Rita. Jos plaukai tamsiai rudi, galėtum sumaišyti su juodą. Jos akys žydros ir apvedžiotos juodu peštuku. Jos figūra primena modelį.

- Nekreipk į ją dėmesio. - Ponia Roza numojo ranka. - Ji tokia, nes Zayn nekreipia į ją dėmesio.

- A. - linktelėjau ir pažvelgiau į Rita, kuri plovė kavos aparatą, manau.

- Palauk biški, tuoj grįšiu, reikia sąrašą pasiimti. - Ponia Roza pasakė ir išlėkė pro kitas duris.

- Auklė, ane? - prašneko Selma.

- Taip. - pasakiau.

- Kodėl? - ji paklausė dėliodama indus.

- Man reikėjo darbo. - atsakiau jai.

- Hm, tai kodėl ne įsidarbinai kur nors kitur? - ji pažvelgė į mane.

- Man skubiai reikėjo. - pasakiau ir pažvelgiau į langą, pro kurį matėsi miškas už tvoros. - Be to, kai mėginau įsidarbinti kitur sužinojau, kad aną darbą bučiau gavusi tik permiegojusi su viršininku. Aš nesu iš tokių kurios miega dėl tokių dalykų.

- Tai sakai nemiegotum su Ponu Malik? - ji nusišypsojo, o Rita nusijuokė.

- Tarsi kas nors galėtu jam atsispirti. - ji nusijuokusi pasakė.

- Na, aš galėčiau. - pasakiau susiraukusi.

- Ką? - ji pažvelgė į mane tarsi aš kvailė.

- Nemiegočiau su juo. - truktelėjau pečiais.

- Kodėl? - paklausė Selma.

- Na pirma jis yra arogantiškas. Jis visa laiką susiraukęs ir iš manęs tyčiojasi. - pasakiau joms.

- Tyčiojasi? - paklausė Selma ir vos slėpė šypseną nuo veido.

- Taip, tyčiojosi. - sukryžiavau rankas.

- Ir kaip jis iš tavęs "tyčiojosi"? - su kabutėmis paklausė Rita.

- Nesakysiu. - pasakiau ir ji nusijuokė.

- Aš ir tyčiočiaus, nes tu tik pažiūrėk į save. - ji juokėsi, o Selma susiraukė.

- Kas su ja blogai? - ji paklausė.

- Ji šventoji mergelė. - pro ašaras pasakė Rita. - Nenustebčiau jei ji vis dar nekalta.

- Štai ir aš. - grįžo Ponia Roza, nutraukdama mūsų nejauku pokalbį. - O štai ir tavo tvarkaraštis, ką tu turi daryti. - ji padavė man į laminuotą lapą.

- M, kodėl jis į laminuotas? - paklausiau pažvelgusi į Ponia Roza.

- Ponas Malik nenori, kad tu jį pamestum ar suglamžytum, nes daugiau kopijų nedarys. - ji paaiškino ir aš mintyse nusijuokiau.

- Aišku. - pasakiau.

- Čia yra vaikų dienotvarkė. Jie nelanko mokyklos, o mokosi namuose todėl tu turi prižiūrėti, kad jie klausytų mokytojos, kad nevėluotu ir taip toliau. Ten parašytą. - ji pasakojo. - Eime parodysiu tavo kambarį. - ji pradėjo eiti link durų.

- Mano kambarį? - paklausiau ją sekdama.

- Taip. - ji linktelėjo ir išėjom į koridorių kuris veda į laukiamąjį. - Kartai gali tau tekti linkti čia, jei Zayn reikėtų išvykti kur nors arba naktį negalėtų grįžti.

- Aišku. - linktelėjau ir mes išėjusios į laukiamąjį pradėjome žingsniuoti link laiptų.

- Tavo kambarys bus arčiau vaikų, kad nereikėtų lakstyti iš vieno galo į kitą. - ji pasakė kol lipom laiptais.

- O kada jiems pamokos prasideda? - paklausiau jos.

- Devinta. - ji pavartė akis. - Jų tėvas kartais per daug juos lepiną. - aš nusijuokiau ir ji nusišypsojo.

- Tik turiu perspėti, jie nėra angeliukai ir jei tokius vaidins, jie kažką blogo rezgą. - ji mane perspėjo.

- Aišku. - pasakiau linkteldama. - Reikės užsirašyti. Ar man reikia dar ką nors žinoti?

- Tik tiek, kad jie gerai vaidina auksiniais vaikais. - ji pasakė ir užlipus į antrą aukštą pasuko į kairę. - Į trečia aukštą neik, ten Zayn aukštas ir eiti gali tik aš ir Bruno.

- Į trečia aukštą draudžiama, pasižymėjau. - reikia nepamiršti.

- Vaikų ten irgi neleisk. - ji pasakė atsisukusi į mane.

- Ir vaikų neleisti. - pakartojau ir mes priėjome tris duris.

- Šios baltos duris yra Majos kambario, jai yra vienuolika. - ji parodė baltas duris po dešinę.

- Juodos yra Luko, jos dvynio brolio. - ji pasakė ir parodė į duris po kairę.

- Priekinės, rudos, yra tavo. - ji priėjo prie jų ir atrakino. - Štai raktas. - ji padavė man raktą.

- Ar galiu paklausti? - paklausiau.

- Tu jau paklausei. - ji tyliai nusijuokė.

- Jo. - nusišypsojau. - Kiek Ponui Malik metų?

- Kodėl klausi? - ji pakreipė galvą.

- Na jis ne atrodė labai senas, o vaikams dešimt metų... - nepabaigiau sakinio.

- A. - ji nusišypsojo. - Zayn yra dvidešimt aštuoneri. Dvynukai buvo neplanuotas siurprizas.

- O. - te ištariau. Tai reiškia jam buvo aštuoniolika, kai gimė Lukas ir Maja.

- Na tikiuosi susigaudysi. - ji nusišypsojo. - Jei kas rasi mane virtuvėje. - ji pasakė ir apsisukusi išėjo.

Aš atsipūčiau ir įėjau į savo kambarį. Man dar nespėjus paeiti kelių žingsniu išgirdau durų atsidarymą ir apsisukusi pamačiau tarpduryje stovinčius mergaitę ir berniuką.

- Tai tu mūsų nauja auklė? - paklausė berniukas ir jie abu nusišypsojo nieko gero nežadančiomis šypsenomis.