Kai pamačiau Paulių, man buvo penkiolika (o gal šešiolika?). Dabar jau tiksliai neprisimenu, kiek žiemų buvau nugyvenusi, bet tvirtai žinau, kad tada buvau tik triznė paauglė. O pamačiau aš jį pusseserės klasės nuotraukoje. Mat Aušrinė, gyvenanti kaimelyje, buvo pradėjusi mokytis gimnazijoje, Kazlų Rūdoje, kas jai reiškė miestą. Anoks ten miestas, kuriame net taksi nėra, o pats mandriausias prekybos centras – „Maxima", bet dabar ne apie Kazlų Rūdą. Aušrinė man parodė savo klasės nuotrauką, kur niekuo neišsiskiriančių paauglių minioje išsiskyrė Paulius (čia ta vieta, kai nuaidi angelų choras ir jo veidą apšviečia dieviškoji šviesa). Iškart paklausiau kas jis toks, tas gražuolis. Aušrinė su mielu noru papasakojo.

Nuo to ir prasidėjo viskas – pusseserė mudviem susitikus vis pasakodavo savo nuotykius naujoje mokykloje, išdaigas, o aš vis daugiau klausinėjau apie Paulių. Jis, pasirodo, grojo gitara ir dainavo. Ko paauglei daugiau reikia jei ne gražuolio rudaplaukio žaliaakio, kuris groja gitara ir dainuoja žemu, patraukliu balsu?

Tada dar buvo tik Instagram eros pradžia, tad tokią paskyrą turėjo tik labai kieti ir labai šiuolaikiški, o aš, aišku, tokia ir buvau. Paulius irgi. Mano pusseserė, Aušrinė, be savo tiesmukumo ir šmaikštumo, turėjo dar ir laaaabai ilgą liežuvį. Nežinau, ko ji ten mokykloje prišnekėjo Pauliui ir kitiems savo bendraklasiams (gal pasakojo jiems mudviejų nuotykius ir išdaigas, kurių būdavo iki kaklo), bet kažkuriuo momentu jie mane pasekė Instagrame ir, Aušrinės žodžiais, sakė, kad nuotraukoje, kurioje vilkiu ilgarankovę, leopardo raštu margintą suknelę, mano kojos atrodo labai, cituoju, geros. Tai bent komplimentas paauglei, susižavėjusiai Pauliumi, gyvenime realiai nematytu! Skrajojau padebesiais, o Aušrinė tuo tarpu jau kurpė planus (tai daryti ji labai mėgo) kaip mane su Pauliumi suvesti.

Tie kvaili, nekalti juokeliai su pussesere virto nejuokinga manija. Vis dažniau kalbėjom apie Paulių, kūrėm planus, scenarijus ir kitokias kvailystes. Aušrinė vis skatino mane jam parašyti, bet aš, tokia išdidi, niekada tam nesiryžau, o Aušrinę prigarsinau, kad nieko Pauliui, apart mudviejų išdaigų, nepasakotų, nes jei prasitars, tai pasakysiu jos simpatijai, kad ji jį įsimylėjusi!!!

Dėka ilgo Aušrinės liežuvio, netrukus visa mūsų giminė žinojo, kad man patinka Paulius, kurio nesu mačiusi, su kuriuo nesu kalbėjusi ir kuris nelabai žino, kad tokia ryški asmenybė kaip mano egzistuoja (žinojo tik kaip Aušrinės pusseserę ir tiek). Įpratau prie šeimynykščių juokų apie Paulių. Ir močiutei, traukinyje siūlančiai užkalbinti konduktorių, pagaliau turėjau ką atskirsti – močiut, man patinka tik Paulius!

Apmaudu ir apgailėtina, bet kasdienės kalbos apie tą patį dalyką gali taip paveikti žmogaus smegenis, kad jis pamažu tuo patiki: netrukus buvau įsitikinusi, kad esu įsimylėjusi Paulių ir alpdavau kas kartą, kai jis įsikeldavo naują nuotrauką. Jis buvo tarsi grožio etalonas, tai, ko maniau esanti nusipelniusi ir viskas, ko neturėjau – dailus, iš geros šeimos (jo pamotė buvo susijusi su teisėsauga), turintis talentų bei pomėgių ir dar gerbiantis merginas (Aušrinė pasako, kad jis išauklėtas ir džentelmeniškas). Mano patėvis buvo pilvotas mulkis, augęs vienkiemyje, turintis vienintelį talentą vestuviniu žiedu atidaryti alų ir negerbiantis mano mamos – didžiausias mano košmaras, kasdien primenantis, kad turiu išsirinkti geresnį jaunikį nei mano mama. Skamba kraupiai, tarsi būčiau gyvenusi su elgeta, bet tai tik ryškiausios detalės, suaštrinančios patėvio paveikslą. Iš esmės, mes gyvenom padoriai, jo darbas buvo neblogai apmokamas, bendra išvaizda, nepaisant apvalaus pilvo, gera, o alkoholikas jis nebuvo, tačiau mėgo alų ir turėjo labai šlykštų būdą bei nuolat mane engė.

Su tais juokais apie Paulių praėjo metai, paskui du. Jis vis gražėjo, brendo, vyriškėjo. Mačiau iš nuotraukų Instagrame. Taip ir neparašiau jam, tik vienas kito nuotraukoms dalijome patiktukus. Toks ir buvo tas bendravimas. Bet vis sakiau sau, kad jei nepatikčiau, nedėtų patiktukų.

Ir buvau teisi – susirašinėti su Pauliumi pradėjome kai buvau dvyliktoje klasėje. Dabar jau neprisimenu, kuris pagaliau prisiruošė pirmas parašyti, gal kaip nors natūraliai gavosi (jau buvo atsiradę Instagram story, į kuriuos žmonės mėgdavo ką nors atsakyti ir taip užmegzdavo pokalbį), bet gerai pamenu kai gavusi jo žinutę, kurios jau persikėlė į kitą, patogesnę susirašinėjimo platformą (rašinėtis per messsengerį jau šį tą reiškė tuo metu), jaudavausi pakylėta. Šypsojausi kol žandus įskausdavo, į pilvą sparnais mušė drugeliai, iki vidurnakčio nėjau miegoti nepaisydama, kad ryte anksti keltis.

Paulius tuo metu atostogavo Vokietijoje, kai mūsų bendravimas išaugo į pasimatymų planavimus ir klausimus kurio megztinio norėčiau Kalėdoms. Buvau lyg ant sparnų. Ir kas, iš tų, kurie juokėsi, būtų patikėję, kad tas pats Paulius, apie kurį taip svaigau, dabar man perka megztinį?

Naktimis nemiegojau, nes užsimerkusi planavau susitikimą su Pauliumi. Laukiau, kol grįš iš Vokietijos. Ir tada nutiko gyvenimas...

...Paulius, matyt, buvo pasigyręs draugams, kad susirado simpatiją iš Marijampolės (kas, žmonėms iš Kazlų Rūdos, atrodė miestų miestas (na, visgi, juk vienas iš Lietuvos didmiesčių)). Jo geriausias draugas, taip pat Paulius, sugalvojo man parašyti, neva pasidžiaugti už savo draugą, susipažinti. Šiek tiek paplepėjome. Jis užsiminė, kad mano nuotraukose pastebėjo mano draugę Dianą, juodais afro plaukais, kuri jam pasirodė simpatiška, tad pasidomėjo ar ji vieniša ir ar galėtų jai parašyti. Dianai patiko Paulius, mano Pauliaus draugas, tad jie pradėjo susirašinėti, o netrukus abi gavome kvietimą į prašmatnų naujųjų metų vakarėlį su Kazlų Rūdos grietinėle.

Tačiau vieną vakarą Diana ėmė zysti, kad važiuočiau kartu su ja susitikti su kažkokiu mulkiu (vardo neprisimenu) iš Kazlų Rūdos, kuris siūlė jai pasivažinėti su juo ir jo draugais, susipažinti, paplepėti. Jie visi pažinojo mano Paulių ir jos Paulių. Protinga mergina nebūtų net pagalvojusi susitikti su kažkokiais debilais, pažįstančiais vaikiną, kuris jai patinka, bet Diana nebuvo protinga, o ir bendravimą palaikyti su vienu vieninteliu nesugebėjo. Amžinai susirašinėdavo su keliais iš karto, nežinojo ko nori, neapsispręsdavo, o ir šiaip nenorėjo pasirodyti nedraugiška, tai visiems iš eilės atrašydavo. Aš prieštaravau, nes buvau griežtai nusiteikusi laukti savo Pauliaus ir nepabuvusi su juo nesipažindinti su jo draugais/pažįstamais. Žinojau, kad vaikinai mėgsta tarpusavyje apkalbinėti merginas ir šiaip, man atrodė negražu, kad trankysiuosi naktimis su jo pažįstamais, kol Pauliaus kažkur Vokietijoje. Bet Diana nebūtų Diana (apie ją daugiau sužinosi vėliau), jei nebūtų manęs įkalbėjusi.

Vaikinai iš Kazlų Rūdos pasiėmė mus, Marijampolietes, baisias miestietes, ir nutarė aprodyti Kazlų Rūdą (juokas per ašaras). Nieko gero nesitikėjau, bet tik įlipusi į jų mašiną suvokiau, su kokiais moliais turiu reikalų. Mažai ką iš to vakaro pamenu (matyt, smegenys blokuoja), net jų vardų neprisimenu, nes jie buvo mulkiai ir tiek. 

Bet prisimenu Kazlų Rūdoje esančią aikštelę, kurioje per mašinos langą pamačiau vieną iš Pauliaus geriausių draugų, gausų sniegą, pusnyje įklimpusią mašiną, vyrus ją stumiant, važiavimą miško keliuku, kuris sningant priminė pasaką (Kazlų Rūda yra labai miškingoje vietoje, kur graži gamta, kind of „Twilight" vaibas), tada Kauno gatves ir kaip mašinoje iš butelio gėrėme brendį, užsigerdami kola. Gėriau po lašą, paskui išvis tik apsimečiau, kad geriu – naudojausi tamsa mašinoje ir užsivertusi butelį tik lūpas suvilgydavau. Negana to, kad nekenčiau brendžio, tas, kurį gėrėme, buvo labai šlykščiai saldus. Nenorėjau prisigerti, juolab būnant su tokiais debilais.

Beveik visą kelią nekalbėjau, tik linksėjau ar ką nors sumaldavau, kai pakalbindavo. Tie bičai atrodė totalūs kaimiečiai, nesupratau, ko jie iš mūsų nori... Kiek pamenu, vienas lyg ir buvo įsižiūrėjęs Dianą, nors žinojo, kad ji bendrauja su Pauliumi. Bent prie manęs niekas nelindo, nes žinojo, kad aš su kitu Pauliumi.

Labiausiai iš to vakaro įstrigę kaip mintyse meldžiuosi, nes žiauriai noriu namo, o tie kaimiečiai laido nevykusius juokelius, nusišneka ir klauso lievą muziką. Dar labai gerai pamenu pyktį ant Dianos – negalėjau klausyti ir žiūrėti kaip ji su tais moliais plepa, juokiasi ir sėdi patenkinta (kai visi nuėjo į degalinę, likau automobilyje ir nusifilmavau Snapcahate atsiminimui video, kur sakiau, kad žiauriai papuolėm ir noriu namo). Daugiau apie tą vakarą nieko svarbaus, tik tai, kad tada visos mano svajonės skaudžiai dužo...

...vos ne vos atsikratėme tų mulkių, jiems, kiek pamenu labai patiko, siūlė sekantį kartą pasimatyti, pakvietė švęsti naujus metus. Matydama jų patenkintus veidus, mintyse juokiausi, nes žinojau, kad gyvenime nepasimatysim. Grįžome abi pas mane nakvoti. Tada ir įvyko gyvenimas – Dianai paskambino jos Paulius ir pasakė, kad atšaukia susitikimą, kurį jie buvo suplanavę. Kaip supratau, tie bičai buvo tikri paskalų nešiotojai, grįžę visko jam pripasakojo apie mus, pasakė, kad kartu gėrėme ir dar nežinia kokių nesąmonių. Man pagailo Dianos, todėl parašiau jos Pauliui ir paklausiau, kodėl jis taip pasielgė. Paulius pasakė man, kad girdėjo, jog naujus metus švęsime su tais mulkiais, ne su juo. Dar atskaitė pamokslą dėl iššaukiančio Dianos elgesio, apie kurį, su visais paaštrinimais, buvo apšviestas. Gerai neprisimenu, ką dar jis sakė, tik žinau, kad nebuvo miela. Daugiau Dianai neberašė. 

Sekantį rytą jau mano Paulius elgėsi keistai. Šaltai bendravo, staiga pasikeitė. Širdį nusmelkė tas jausmas, kai žinai, kad nieko gero nelaukia. Negaliu pasakyti, kaip tiksliai tarp mūsų viskas baigėsi – smegenys taip pat blokuoja šią prisiminimų dalį, nes tuo metu jaučiau didelę gėdą. Jaučiausi valkata, nevykėlė, per prasta jam, tokiam šauniam kaip Paulius... Pasijutau verta tik tokio, kaip mano patėvis.

Dar per skausmą prisimenu, kai Diana po susirašinėjimo su mano Pauliumi atėjo pas mane. Visų žinučių neskaitė, net ir nenorėjau jų nei girdėti, nei matyti. Ji tik labai aiškiai, tiesiai ir šaltai pasakė: 

– Iš jo žinučių supratau, kad jau viskas. Tikrai.

Paulius sakė, kad aš ne tokia, kokia mane laikė.... Nesiteisinau. Jeigu manęs gerai nepažinęs tiki kažkokiais subingalviais, neprivalau jam nieko įrodinėti. Dar ir dabar su nostalgija bei nuoskauda prisimenu Paulių. Vaikiną, kuris tebuvo svajonė. Svajonė, kuriai nelemta išsipildyti.

Apmaudu, tačiau šiandien Paulius jau turi žmoną (niekada nesuprasiu, kodėl žmonės, būdami tik 23, skuba tuoktis). Linkiu jam geriausios kloties, bet... Aš būčiau buvusi gražesnė nuotaka.