Kaip kokia visų išjuokta Holivudo aktorių pora, taip ir mes su Diana tai skyrėmės, tai taikėmės. Nežinau, jau kelintą kartą vėl tapome draugėmis. Matyt viena be kitos negalėjom, bet esmė ne apie tai. Esmė apie tai, kad ji pagaliau po trijų su viršumi metų išsiskyrė su tuo nevykėliu Ričardu ir sugalvojo štai tokį nuotykį – o kas, jeigu mudvi išvažiuotume užsidirbti į Švediją? Jos pažįstama pasakojo, kad tik du mėnesiai braškių skynimo ir grįžti namo su penkiais tūkstančiais eurų. O kodėl gi ne? neturėjau, ką prarasti. Buvau neseniai baigusi studijas, darbo pagal specialybę susirasti nepavyko, todėl ėmiau ir sutikau.

Nors Diana jau buvo išsiskyrusi su Ričardu, kuris mums visą laiką taip kliudė bendrauti, paskutinę minutę paprašė jo prižiūrėti jos du šunis, kol ji bus išvažiavusi, nes jos teta griežtai uždraudė juos palikti pas močiutę, ką ji sužinojo tik išvažiavimo išvakarėse. Taigi Ričardas vos ne vos sutiko visą mūsų išvažiavimo laiką pasilikti jos bute su šunimis. Aišku, dar turėjo vilties, kad jie susitaikys.

Ankstų birželio pradžios rytą – o gal labiau naktį, apie ketvirtą, mano mama, su pilna mašina lagaminų, atvežė mane į Dianos kiemą... Diana atėjo nešina daiktais, Ričardas jai padėjo. Netrukus atvažiavo ir jos brolis Lukas su savo mergina Agne, nes būtent su jo automobiliu ir turėjome keliauti. Dianos brolio mašina jau buvo beveik pilna, o kur dar mūsų su Diana daiktai? O kur dar faktas, kad važiuojame penkiese, ne keturiese, ir turim pasiimti gretimame daugiabutyje gyvenančią Ingą, kuri ši kelionę mums ir užrodė? Ji buvo keturiasdešimt dviejų metų, mums visiems tinkanti į mamas. Mes su Agne labai nenorėjom, kad ta bobšė važiuotų kartu, o be to, jau buvau ją mačiusi vieną kartą ir ji man labai nepatiko – pasipūtusi, susidėjusi papus, vaidinanti tobulą namų šeimininkę ir šiaip kažkokia tuščia – užvesti temą su ja buvo bergždžias reikalas.

Taigi vos ne vos sugrūdę savo daiktus į mašiną, patraukėm į Ingos kiemą. Mūsų nuostabai, ji atėjo ne tik su galybe daiktų, bet ir su keptuvėmis, puodais ir dar velniai žino kuo... Nors, sakė, kad ten, Švedijoje, kemperiuose, visko bus. Nieko nėjo sugrūsti, todėl pusė jos daiktų, kaip ir tos prakeiktos keptuvės, atkeliavo su mumis sėdėti į galą. Tad negana to, kad gale sėdėjom trise, dar virš galvų ir po kojomis buvo sukrauta daug daiktų, o nuo Marijampolės turėjome pasiekti Latvijoje esantį Ventspilio uostą, iš ten keltis keltu iki pat Švedijos, kur vėl mašina važiuosim apie porą valandų iki Noršiopingo (Norrköping) užmiesčio.

Kelionė susigrūdus vienoje mašinoje truko apie keturias valandas ir tai gana greitai, nes laiko iki kelto dar atliko – Lukas buvo geras vairuotojas ir be gailesčio spaudė akseleratorių. Sustojome degalinėje kavos ir parūkyti, paskui spėjom dar ir Jūrkalnės paplūdimyje įsiamžinti. O koks vaizdas... pasakiškas. Kalnas virš kopų, banguojanti jūra, medžiai aplink. Būtinai ten užsuk, jeigu kada pasitaikys proga:

Ir štai mes Ventspilyje, jau kelte, vis dar rytas. Šurmuliuoja žmonės nešini daiktais, iš restorano dvelkia gardžiais kvapais, skimbčioja kazino žaidimų aparatai. Kadangi keliavome dieną, pasirinkom kelionę be kajučių, tad net aštuonias valandas teko praleisti sėdint vestibiulyje, kavinėse, žaidžiant kazino, mėgaujantis maistu, geriant kokteilius ar pro laivo kraštą stebint saulėje banguojančią jūrą. Pasitaikė labai geras oras, tad pačiame viršutiniame aukšte, kuris man labiausiai patiko, kur buvo ištisas balkonas, galėjai dar ir įdegti išsidrėbus ant sofutės.

Dar pačioje pradžioje, kai tik blaškėmės po laivą, girdėjom daug lietuvių ir sutikom Martyną – vaikinuką iš Šiaulių, už mane metais jaunesnį, vilkintį gana stilingai, o stiliumi aš vadinu Ralfo Loreno marškinėlius, bet išstypusį, su dideliais dantimis ir labai įkyrų. Jis kaip mat prie mūsų prisiplakė ir savo strėles nutaikė į mane. Pirmasis jo komplimentas buvo mano suvalkietiškam akcentui:

– Koks gers akcents, kaip gerai varai, – pasakė Martynas, – negaliu atsiklausyt! Vo čia tai mergikė.

Prasilenkėm su juo kelis kartus laive, o paskui kažkaip nepastebimai taip prie mūsų prisiplakė, kad jau sėdėjo terasoje šalia ir man su Diana gurkšnojant mano mėgstamiausius „Sex on the beach" kokteilius pasakojo apie tai, kaip jis repuoja ir rodė į Youtube įkeltą savo muzikinį klipą. Man prasitarus, kad mano sesuo fotografė, iškart užsimanė, kad ši sukurtų jam albumo viršelį ir pažadėjo, kad kai grįšim atvažiuos į Marijampolę, į klubą linksmai pašėlti.

Jis tauškė ir tauškė nesustodamas, visur mus sekiojo, už dyką dalino cigaretes ir labai daug gyrėsi. Išties, jis man kažkaip labiau priminė šiaulietišką marozėlį, nei rimtą vaikiną, tad jo kalbų už gryną pinigą nepriėmiau. Visgi, nesiginčysiu, kad su žmogumi praleidus ištisas aštuonias valandas galima jį rimtai įsižiūrėti – jis tikrai įsižiūrėjo mane, nuolat gyrė mano grožį, buvo prilipęs kaip lapas prie šiknos ir primygtinai susigrobė visų mano socialinių tinklų paskyrų pavadinimus. Kartais nueidavo į savo kajutę neva nusnausti, bet vos ten nuėjęs man rašinėjo, kad ateičiau. Atkakliai jį ignoravau ir jis vėl tuojau grįždavo, vėl pasakodavo apie savo gyvenimą, kad važiuoja į Norvegiją ir iš ten parvarinės automobilius, klausinėjo apie manąjį gyvenimėlį, bet aš ties tuo klausimu buvau labai subtili.

Martynas buvo trenktas, bet su juo buvo visai linksma ir kai visa mano kompanija sumigo ant sofų, aš likau dviese su juo. Vaikščiojom po laivą, kalbėjomės, stebėjome jūrą, kuri buvo visa aprėpianti. Tik jūra ir dangus... Vakare gražiai paraudo saulė ir ėmė leistis į jūrą, o aš vis dar sėdėjau su Martynu. Diana buvo atsikėlusi, todėl visi kvailiojom ir filmavomės. Martynui labai trukdė žiedas ant mano piršto, kuris buvo Karolio dovana. Nuo tada, kai jį užsidėjau, dar iki šiol nenusiėmiau. Jis paprasčiausiai buvo labai gražus – juk pati išsirinkau. Bet Martynas, savo ruožtu, pažadėjo man, kad padovanos man žiedą. Juokiausi iš jo, kai jis tai pasakė, bet jo veidas buvo labai rimtas. Ir dar daug kartų iki pat kelionės pabaigos jis minėjo tą žiedą. Vienu momentu, net bandė jį nuimti ir įmesti į jūrą. Sakė: pamiršk jį, kas toks tau jį padovanojo? Ko tu nori, kad su manim būtum? Kitą padovanot?

Per tas aštuonias valandas pripratau prie to įkyraus Martyno ir manau mes tapom draugai (paskui dažnai kalbėdavom telefonu). Likus valandai iki prisišvartavimo, nuėjome pavakarieniauti. Jau buvau kiek sušalusi, tad karšta sriuba ir pledas atgaivino. Paskutinėmis minutėmis, laivui plaukiant galutinio tikslo link, pradėjo rodytis akmenėti Švedijos krantai. Buvo labai gražu – daug mažų salų, akmenys, medžiai, uolos ir benusileidžianti saulė. Paskutines minutes iki išlipimo stovėjom su Martynu persisvėrę per turėklą ir žiūrėjom, kaip laivas skrodžia bangas. Jis rimtai pasakė, kad norėtų su manimi bendrauti ir būtinai dar kartą susitikti.

Visą kelionę į jį žiūrėjau kaip į juokdarį, bet atėjus metui atsisveikinti, kažką pajutau, nežinau, lyg ir ilgesį. Štai kaip greitai aš priprantu prie žmonių. Ne prie visų, bet prie tų, su kuriais gali būti savimi ir net nesigėdyti savo kvailo suvalkietiško akcento. Atsisveikinant mes stipriai apsikabinom ir jis pakštelėjo man į skruostą. Išlipę iš laivo dar kartą susitikom tik automobilių aikštelėje, kai grūdomės spūstyje išvažiuodami iš uosto. Martyno draugas, kuris vairavo jų mašiną, papypė mums ir jie abu pamojavę nutolo.

Daugiau aš jo niekada nemačiau, bet mano kelionė tik prasidėjo...