Mantas parašė kaip žadėjęs. Dar tą pačią naktį. Jis su draugais išvažiavo namo, o mano svečiai sumigo. Tik aš iki pat aušros būdravau ir susirašinėjau su Mantu, kol abu užmigom. Kalbėjomės apie tai, ko nei vienoje temoje nepaliesdavom. Apie jausmus.

Sekančią dieną buvau pas jį nuvažiavusi, atidaviau Dolę. Pasėdėjom kartu ant žemės, pakalbėjom apie depresūchą... Tarp mūsų buvo atsiradusi kažkokia tuščia erdvė, kurios kūnai neįstengė peržengti. Regis, ta jausmų tema buvo per jautri, per daug apnuoginanti, o nei vienas iš mūsų nemėgo pažeidžiamumo...

Jis pasisakė gėręs raminamųjų – tokių nesąmonių neslėpdavom vienas nuo kito ir neužgauliodavom. Draugai būtų pavadinę psichais, bet mes vienas kitą supratom ir leidom būti psichais, ligoniais... kuo tik nori (aš tavo ligonis, tu – mano ligoninė). Atėmiau buteliuką ir pasakiau, kad daugiau negertų. Dar paslėpiau visus peilius ir išvažiavau, nes buvau užsirašiusi į kirpyklą. Na žinai, eilinė diena bipolinių ofise.

Vieną vakarą, kai tik šviežiai pasigražinau kosmetologės kabinete, su Diana sulaukėme kvietimo iš Paulius, to paties, kuris draugavo su Samanta. Siūlė atvažiuoti į svečius pas jo draugą Matą (žinau, žinau – ir vėl!!! Bet jis Matas, o anas – Matukas), su kuriuo jau buvome spėję apsišilti per vieną vakarėlį. Gyveno užmiestyje, dideliame name, tad vietos šokiams pokiams užteko per akis.

Paulius sakė, kad vėliau atvažiuos Tadas. Norėjau pamatyti jo veidą po to, kai pabėgo tarsi didžiausias mižnius. Buvo įdomu, ką pasakys, kaip elgsis. O Mantas, jeigu sklandantys gandai buvo tiesa, vėl atnaujino Tado paieškas.

Sėdint virtuvėje ir gurkšnojant viskio kokteilį, už lango pasirodė automobilio žibintų šviesos. Kiek nustebom, kad Tadas taip greitai atsilaisvino, bet per daug nesigilinom, nes buvome jau truputį įkaušę. Niekas vidun neatėjo ir tai pasirodė keista. Lauke nuaidėjo automobilio garsinis signalas. Dirstelėję per langą supratome, kad ta mašina nepažįstama. Pypimas pasidarė įkyresnis. Mano telefonas ėmė vibruoti. Su Diana iškart atsisukom viena į kitą ir žinojom, tiesiog žinojom...

– Pakelk, – nebyliai parodė ji, kol Paulius su Matu spoksojo per langą.

Nuėjau į kitą kambarį. Skambino Mantelis. Prašė, kad išeičiau, bet aš nesilioviau klausinėjusi: kaip mane radai, iš kur sužinojai, ką čia veiki...

– Gerai, jeigu tu neišeini, tada aš ateisiu, – pasakė Mantas prieš padėdamas ragelį.

Nenorėjau kelti nemalonumų naujiems draugams, bet...

...regis, aš ir buvau tas nemalonumas.

Kai Paulius su Matu pamatė, kad į kiemą ateina Mantelis su savo šutve, pradėjo panikuoti. Mantas skambino į duris, beldė, trankė į langą, bet namų šeimininkas griežtai pasakė – jo čia niekas neįsileis. Cha cha cha – tarsi ims ir klausys jo kas nors.

Kol jie vienas per kitą karštligiškai bėrė žodžius svarstydami, kaip Mantas surado šią vietą ir ko jis nori, aš ramiai atsistojau nuo kėdės ir atrakinau lauko duris. Tiesiog. Vardan senų laikų. Prisiminti, kaip gadindavome kitų vakarėlius. Mane kažkas pasikviečia, aš įleidžiu Mantą ir viską, kas prieš tai vyko, nugesinam priversdami veiksmą suktis tik apie mus, tarsi būtume visatos epicentras.

Vos jam pasirodžius supratau, kad noriu užpildyti tą tuščią erdvę, atsiradusią tarp mūsų. Noriu, kad viskas būtų kaip seniau. Bent jau tiek panašiai, kiek įmanoma...

– Labas, pupa, – Mantas įėjo per duris nešinas šampanu ir šypsodamasis mane apkabino. – Žinojau, kad man atidarysi. Dėl senų gerų laikų, ką?

– Visada. Iš kur žinojai kur aš?

– Tavo Tadukas man pasakė, – atrėžė juokdamasis. – Pasigavau tą bailį už ausų ir viską pridavė.

Neklausiau, ką jam padarė, nes šalia Manto stovėjo du nepažįstamieji, su kuriais netrukus supažindino. Jiedu buvo neseniai sugrįžę iš svetur, todėl dar nebuvau jų mačiusi (vienas dabar nužudytas, su kitu pabendrauju iki šiol). Kartu atvažiavo ir Matukas, be kurio nei vienas tūsas nebūdavo smagus. Labai, labai jį mylėjau kaip draugą.

Namo šeimininkas Manto ir jo draugų pasirodymu nebuvo patenkintas, aiškiai tai parodė sukryžiavęs aptakias rankas ir patempęs lūpą, bet neturėjo drąsos pasipriešinti, tik paprašė, kad visko čia nesuverstų ir pasibūtų kultūringai. Tai faktas, seni, mes ramiai, – pasakė Mantas, pats savimi netikėdamas.

Jei prieš tai sėdėjome ir tyliai šnekučiavomės, tai pasirodžius Mantui, savo depresiją sugrūdusiam po kauke, užvirė grandiozinė fiesta. Plyšo muzika, prasidėjo šokiai, liejosi šampanas, atsirado žaidimų... Nepaisant linksmybių, jaučiausi nejaukiai dėl Manto – buvome lyg artimieji, staiga tapę svetimais.

Edvinas, Manto draugas, su kuriuo bendrauju iki šiol, pakvietė mane pašokti. Nepaisant to, kad aplink visi siautė, o muzika buvo klubinė, mudu sukomės lėtu valso žingsneliu ir pasilenkę arčiau vienas kito kalbėjomės. Jis buvo pagarbus, elegantiškas ir labai taktiškas. Mantas mus stebėjo iš šono, bet ne piktai – Edvinas pirmiausia jo atsiklausė, ar galėtų mane pakviesti šokiui. Šokant jis paklausė, ar myliu Mantą ir... pažvelgusi į jį, sėdintį ant sofos ir mąsliai žvelgiantį į žemę, krūtinėje pajutau šilumą, bet Edvinui atsakiau, kad nemyliu.

Ne dėl to, kad nemylėjau. Mylėjau. Myliu ir dabar. Tik ne ta prasme, kurią Edvinas turėjo omenyje. Ne taip, kaip visas pasaulis manė meilę esant, ne taip, kaip jie visi suprato...

Po šokio su Edvinu, prisėdau prie Manto. Edvinas pagyrė jam mane, pasakė, kad aš labai šauni ir protinga mergina ir tik kvailys galėtų tokią paleisti. Dar pasijuokė, kad jeigu Mantas nieko prieš, tai jis su mielu susipažintų artimiau. Juokas juokais, bet Mantas kažkodėl po jo žodžių nutilo, susimąstė. Mat susitikę mudu diskutavom, jog santykiai turbūt ne mums ir nieko gero iš to neišeis. Nutarėm geriau būti tik draugais. Juokais dar pasierzinom, kad vienas kitam išrinksim po porą, nes geriausiai žinom abiejų poreikius.

– Tai man Edviną išrinkai? Su juo supirši? – juokdamasi paklausiau Manto kai Edvinas nutolo. – Malonu, kad atiduodi man savo gerą draugą. Labai išvaizdus...

– O tu man jau radai ką nors?

– Ne, dar nemačiau tinkamos, – šyptelėjau.

– Tai surask, arba... – atsargiai prisislinko artyn ir keletą akimirkų žvelgė tarsi rinkdamas žodžius. Pirmą kartą jame pamačiau ne tą karštakošį, originaliausią gyvenimo filosofiją turintį akiplėšą, o berniuką. Mažą, paliktą berniuką, kuris irgi meilę suprato kitaip, nei visi. – ...arba grįžk. Nenoriu būt vienas. Išprotėsiu...

– O užvakar visai kitaip susitarėm...

– Einam į kitą kambarį, pasikalbėsim, – pasakė jis pakilęs nuo sofos ir ištiesė man ranką.

Atokiau nuo triukšmo, erdviame valgomajame, kurio kampe įvairiomis spalvomis spindėjo tokia didelė kalėdinė eglutė, kokios niekada neturėjau, Mantas parklupo prieš mane ant kelių ir suėmęs mano delnus į savuosius, puolė man bučiuoti krumplius.

– Ką aš padariau... – jis kuždėjo. – Tu mano, juk taip? Aš niekada... aš negaliu... aš... gi žinai, ką noriu pasakyt. Mes kitokie, ne? Atleisi man?

Žinojau, ką jis nori pasakyti. Mes buvom lyg telepatai. Jis norėjo būti kartu. Tiesiog būti ir nepaisyti pasaulio nustatytų taisyklių, nekreipti dėmesio į standartus, į jokias taisykles. Mes norėjom būti vienas kito laisvė.

Truktelėjau jam už rankų, kad atsistotų. Daug kartų prašiau stotis, kol pagaliau atsistojo. Apsikabinom. Ir stovėjom taip ilgai, ilgai... Užsimerkusi įsivaizdavau, kad jame paskęstu, kad sielos susimaišo, kad virstam žvaigždėmis šaltame danguje... Tai buvo gruodžio 30. Diena prieš naujųjų išvakares, diena prieš jam praryjant krūvą raminamųjų ir patenkant į ligoninę. Diena, kai supratau, jog vienas kitam atidavėm po dalį savęs, kurios jau niekada neišplėši atgal. Diena, kai jis suprato, kad vienas kito nemylim, kad mes ne pora ir niekada ja nebūsim. Bet mylėjom. Tik kitaip. Nežinau kas čia. Nerandu žodžių tam apibūdinti. Ne mylimieji, ne draugai, nei šeima... tiesiog sielų jungtis.

*

Likusį laiką jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje. Atitrūkom nuo realybės. Atsiradom naujoje. Visi buvo beprotiškai apsvaigę, o namų šeimininkas taip įsiuto ant nelauktų svečių, kad net iš namų išėjo. Tad mes tapom šeimininkais... Namai atrodė kaip po karo... Bet pačio linksmiausio gyvenime. Pamenu epizodą, kai virtuvėje mėtėmės dešra lyg kamuoliu ir visi juokėmės, juokėmės ir juokėmės... Diana grojo samčiais ir puodais, Matas nuo staktų nukėlė duris ir sudėjo prie sienos... Kažkas šoko valgomajame ant stalo...

Dar pas nieką namuose nebuvau mačiusi grotų ant virtuvės langų, bet čia tokios buvo. Ir kai policijos ekipažo švyturėliai sužibo kieme, daugelis ėmė veržtis per virtuvės langą. Šaukiau, kad ten grotos, bet panikoje niekas nesiklausė, kol patys jų nepamatė. Žaibo greičiau visi išsilakstė nežiūrėdami kas, kur ir su kuo. Ne, nepabėgom – nebuvo per kur. Išsislapstėm po namus kaip tik galėjom.

Aš, Diana ir Manto draugas, amžinąjį atilsį jam dabar, atsidūrėm antrame aukšte, kažkokioje didelėje lovoje ir apsimetėm, kad miegam. Pirmame aukšte pasigirdo lauko durų girgždėjimas ir duslus, kupinas jaudulio, namų šeimininko balsas:

– Jie mano namuose... daro ką nori... siaubia viską...

– Tai ar gerai suprantu, kad norit juos iš čia išvyti? – paklausė policininkas.

– Taip. Aš jokių pretenzijų neturiu, tik noriu, kad jie išeitų.

Ot koks mielas. Bet galėjo pats mūsų gražiai paprašyti... būtina buvo šalti lauke ir valandą laukti, kol į tą gluškaimį atvažiuos policija?

Policijos pareigūno žingsniai vis artėjo laiptais. Net ir užsimerkusi, galėjau matyti jo žibintuvėlio skleidžiamą šviesą. Pareigūnas garsiai paprašė keltis ir mudu su Aivaru, Manto draugu, dar labai pasistengėm apsimesti ką tik pabudusiais, paklausti, kas čia vyksta ir net nepatingėjom pasirąžyti, o Diana – kaip gulėjo veidu į pagalvę, su striuke ir kuprine ant pečių, taip ir liko gulėti. Pareigūnas pakėlė ją už kuprinės ir liepė leistis žemyn. Visgi, leidžiantis laiptais, pastebėjau, kad Dianos vis tiek nėra šalia. Netrukus pastebėjo ir pareigūnas... Surado ją spintoje. Tai juoko buvo jai, krykštavo kaip maža mergaitė, o pareigūnas išbarė, kad ne slėpynių su ja žaisti atvažiavo.

Kai nusileidome į pirmąjį aukštą, namų šeimininkas stovėjo šalia policijos pareigūno raudonas kaip burokas ir piktai iš padilbų dėbsojo į visus nekviestus svečius. Kai visi apsirengė striukes (aš savo neradau, tai apsivilkau kažkokį ant kabyklos kabantį chalatą), buvome išprašyti laukan. Pareigūnai paklausė, ar čia, kaime, gyvenam, visi choru atsakėme, kad taip. Manėm, kad lieps eiti namo. Bet pasirodo klydom – puolė rašyti protokolus. Pirmas pakliuvo Matukas. Pradėjo priekaištauti pareigūnui, dar apsikabinęs Dianą, kuriai buvo iki pečių, bandė įrodinėti, kad ji jo žmona ir saugiai parves jį namo, bet policininkas jį užtildė protokolu.

Supratę, kad kvepia nemalonumais, mudu su Mantu kažkaip telepatiškai vienas kitą susiradome toje sumaištyje. Pasinaudoję šurmuliu, slapčia išsliūkinom.

– Ne, ne, mes ne kokie durniai, – pasakė mane tempdamasis. – Nešdinamės.

Kadangi vienintelis išėjimas iš to kiemo buvo tik per vartus, pro kuriuos būtų buvę neįmanoma prasmukti nepastebėtiems, mums teko lipti per tvorą. Mantas, kaip tokiuose reikaluose nestokojantis patirties, peršoko pirmas, paskui šiaip ne taip įsitraukė ir mane paskui – lygi, medinė tvora buvo tokia aukšta... už mane aukštesnė (mano ūgis – 165 cm.).

Atsidūrę kitapus tvoros, lengviau atsidusom. Mantas buvo bepradedantis degtis cigaretę, kai pasigirdo greiti, sunkūs žingsniai ir šuns lojimas. Nematėm, koks šuo atbėga mūsų praryti, bet ir nenorėjom matyti. Viskas įvyko labai greitai: pamenu tik Manto stumtelėjimą man į užpakalį, kad perkeltų į kitą tvoros pusę, bet per stipriai kilstelėjo, tad žnektelėjau ant žemės. Paskui ant manęs užkrito ir jis...

Keletą akimirkų gulėjom krūmuose, ant sniego. Aš su kažkieno chalatu, gal to bičo mamos... Tiesiog juokėmės žiūrėdami į dangų ir viskas buvo dzin. Tada išgirdom savo draugus, einančius keliu, kurie mojavo nuvažiuojančiam pareigūnų ekipažui. Ot naivūs mentai, – pamenu tada pagalvojau, – tie tik šimtą metrų nuo namo nuėjo, o jie jau išvažiuoja. O jei grįšim atgal?

– Man atrodo, kad jie eina namo, – pasakiau pakėlusi galvą.

– Ot rupūžės, kaip jie drįso be mūsų? – Mantas iškart atsistojo ir ištiesė man ranką. – Palaukit! – suriko lėkdamas link kelio. – Tipo mūsų nepasigedot?

– Kur jūs buvot? – prapliupo juoktis Diana kai juos prisivijom aplipę sniegu ir tujų lapais. – Manėm, kad namo išėjot...

Su Mantu susižvalgėm ir nekaltai nusišypsojom...

– Nebūtumėt jūs, du gyvatės... – nusivaipė Matukas. – Mes gavom baudas, o tie gudručiai...

– Pasakėm jiems, kad einam namo, – tarė Edvinas. – Iš tikrųjų laukiam, kol pakankamai toli nuvažiuos ir eisim atgal.

– Ką? Atgal? – nustėrau.

– Pasiimsim mano mašiną ir važiuosim, – mirktelėjo stabtelėjęs apsidairyti.

Akimis permečiau grupelę:

– Mes šešiese...

– Tilpsim. Kaip nors iki miesto parvažiuosim, – Edvinas numojo ranka.

– O jei vėl mentai sustabdys? – kažkas paklausė.

– Tada, draugai, bėgsim, – atsiduso Edvinas akimis nulydėdamas už posūkio pradingstančias policijos mašinos lempas...

Švintant, susigrūdę kaip silkės skardinėje, grįžom į miestą. Su Mantu užmigom kažkur pakeliui. Prasimerkiau prie jo namų. Niekas net nesivargino paklausti, kur noriu nakvoti. Tarsi gyvenčiau pas Mantą. Norėjau sakyti, kad vežtų mane namo, bet nebuvo jėgų. Nusnūdus, krėtė šaltis. Norėjau greičiau į šiltą lovą.

Grįžom į Manto butą, trenkiantį depresija. Apsimoviau jo kojines, apsivilkau marškinėlius. Susisupau į patalus, Dolė, kaip visada, atsigulė prie sienos, tad likau suspausta viduryje. Mantas greitai užmigo, o aš neužmigau. Supratau, kad kažkas tarp mūsų pasikeitė, bet tuo pačiu ir niekas. Ryšys liko tas pats. Bet viskas nebebus jau taip pat...

Išsikviečiau taksi ir išvažiavau namo. Ir tikrai kai kas pasikeitė: nors tą naktį susitaikėme, daugiau niekada nesimylėjome. Atrodo, pagaliau jis pripažino, kad ne to vienas iš kito norim. Kad mes tik du bipoliniai, ieškantys kažko, kas mus suprastų...

Ryte atsikėlęs, išgėrė raminamųjų. Kiek per daug. Bet tą istoriją jau žinai.

O aš... na, ką aš, pyko ant manęs Paulius, Matas, Tadas... kaip ir visi prieš tai, kurių čia neaprašiau. Daug žmonių mudu su Mantu supykdėme, bet dėl jo galėjau susipykti nors ir su visu pasauliu...