Kelias savaites laiką leidau su Tadu ir senų bei naujų draugų kompanija. Aš, Tadas ir Diana elgėmės lyg viskas, kas vyko praeityje, būtų pražuvę. Vakarojom, kvailiojom, važinėjomės po visur, džiaugėmės žiema ir gerai patūsindavom.

Kalėdas nutarėm praleisti kartu, tad susirinkome mano tėvų (tiksliau mamos ir patėvio) sodybėlėje už miesto. Tarp nedidukės, šešių žmonių kompanijos, pasidarėm jaukią vakarūšką: muzika, maistas, kalėdinės lemputės ir, be abejo, svaigieji. Tą dieną norėjau atrodyti ypatingai gražiai dėl Tado: apsivilkau rožinę suknelę, susibangavau plaukus, akis pasidailinau blizgančiais šešėliais, o lūpas – prie suknelės priderintu lūpdažiu. Maniau, jausiuosi kaip princesė, bet kažkodėl nesijaučiau...

Prisimenu, kad pamiršome nusipirkti kažką svarbaus, tad dar visiems nespėjus susirinkti, su Tado draugu Pauliumi (žinau – lyg prakeikta – visų vardai vienodi ir tave klaidina!!!), kuris buvo ką tik gavęs vairuotojo pažymėjimą ir tą vakarą pasišventė negerti, važiavom atgal, miestan, į motulę „Maximą".

Ten, visiškai netikėtai, visus tuos rožinius blizgučius slėpdama po juodu paltu iki žemės, pirmą kartą realybėje sutikau Paulių. Taip, tą patį Paulių, apie kurį besvajodama sugaišau šitiek metų. Mes net pasisveikinom, bet jis neatrodė nei nudžiugęs, nei pamalonintas ir turbūt pagalvojo, kad mane atvežęs Paulius yra mano bernas.

Stebėdama jo siluetą, tolstantį tarp vėjyje šokančių snaigių, pasijutau ypatingai negraži su visais tais blizgučiais. Ką aš bandžiau įrodyti? Atrodžiau ne kaip princesė, o kaip peraugusi mažvaikė terliotais akių vokais. Norėjau verkti ir marmūzę išsitrinti į sniegą. Kodėl pačiomis svarbiausiomis akimirkomis visada atrodome prasčiausiai?

Daugiau Pauliaus nesutikau iki šiol. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Supratau, kad jam reikia ne tokios, o man – ne tokio. Jam, kad būtų laimingas, reikėjo pasiženklinti grandinėmis, pavadinimu „Įsipareigojimai" (piršlybos, vestuvės, vaikai). Tuo tarpu aš – tenorėjau būti laisva siela, turinti savo uostą, į kurį kada panorėjusi gali užsukti...

Kai grįžom apsipirkę, užsidariau vonioje ir nusivaliau tuos apgailėtinus akių šešėlius, lūpdažį ir nusiėmiau lankelį nuo galvos, kurį prieš tai pamiršau paminėti. Irgi rožinį, blizgantį... Kvaiša.

Tadui patiko moteriškos merginos, tad neteisingai interpretavusi jo užuominas, nusivažiavau į lankas. Jis vis sakė, kad turėčiau rengtis paprasčiau, moteriškai, lengvai... Bet aš nebuvau tokia. Mano plaukai juodi, drabužiai aptempti ir juodi, siela juoda. Ir nemokėjau aš būti paprasta – negalėjau atsisakyti aukso, žiedų, swarovski... Mantas, vos per kelis mėnesius draugystės, jau buvo spėjęs pridovanoti man laikrodžių, grandinėlių ir apyrankių, kai tuo tarpu Tadas siūlė viską nusiimti ir būti kuo... paprasta? Greičiau niekuo. Be stiliaus ir be charakterio.

Tada galvojau, kad gal tikrai su išvaizda persistengiu ir kad Tadas tik norėjo man gero, bet dabar, jau suaugusi, suprantu, jog jis paprasčiausiai blogai jautėsi prie tokios manęs, kuri mėgo pinigus, papuošalus ir pompastiką, nes paties kišenėse švilpė vėjai, o savivertėje žiojėjo skylė.

Nusivaliusi veidą ir persirengusi, jaučiausi geriau. Vakarūška buvo visai smagi, apsvaigusi užsimiršau apie visa, kas neramino, tačiau giliai viduje vis tiek nesijaučiau laiminga. Su Tadu jau buvom toj stadijoj, kai pasilaikydavom už rankų ir jis mane vadino zuikiu, bet tą vakarą sėdėjom atskirai. Atrodo, jog vengė manęs. Kažkoks keistas buvo. Ne tik tą vakarą, bet ir apskritai paskutiniu metu: susikūrė kitą Facebook paskyrą, vis vogčiomis tikrino telefoną, dairėsi per langus ir į miestą išlįsdavo tik sutemus...

Tądien vienas pleputis Tado draugas man prasitarė, kad jis taip elgiasi todėl, nes Mantas jo visur ieško. Tie žodžiai manyje stipriai įstrigo ir visą vakarą negalėjau liautis apie tai galvojusi. Man Mantas neberašė, tik kartais norėdamas paklausi apie Dolę, savo šunį, nes ji kelias savaites pas mane gyveno (tiesiog šiaip, nes žiauriai cypdavo kai daugiau nebepasirodžiau, o ryte išleista į lauką bėgdavo link mano mokyklos (Mantas gyveno šalia mokyklos)).

Samanta, mano vaikystės draugė, su kuria atnaujinau ryšius nuo tada, kai pamečiau Mantą, pasiskundė, kad jos brolis dvynys, likęs namuose švęsti su savo draugais, prašo atvežti telefono pakrovėją, kurį Samanta netyčia įsidėjo į savo kuprinę. Tad Paulius, Tado draugas, taip pat ir Samantos vaikinas, kuris prieš tai mane vežė į miestą, sutiko pavėžėti ir ją.

Mes, likusieji, toliau linksminomės... 

...kol nepaskambino Samanta. 

Sakė, kad juos seka Mantelis ir atvažiuoja čia. Greitomis paaiškino, kad Mantas su draugais sukiojosi aplink mano namus ir ieškojo Tado (Samanta gyveno visai netoli manęs). Atsitiktinai pamatė juos, kai šie atvažiavo Samantos broliui perduoti pakrovėją. Tada dvi mašinos, kur sėdėjo Mantelis, jo draugas Mantas, kurį visi vadinome Kirstuku, Matukas ir Kirstuko brolis Marius, pradėjo juos sekti. Paulius bandė nuo jų pabėgti, bet jie mašinomis užblokavo kelią. Mantas išlipo, atėjo prie Pauliaus ir pagrasino, kad išmals snukį, jeigu nerodys, kur yra Tadas. Kažkaip jautė, kad mes visi kartu. Jis visada turėjo labai stiprų šeštąjį pojūtį...

Po Samantos skambučio, visiems paaiškinusi kas vyksta, tikrai nesitikėjau džiaugsmo šūksnių ir fanfarų, bet ir nemaniau, kad Tadas, kaip paskutinis mižnius, pasipustys padus. Greitai įkinkė savo draugą Normantą, kad jį išvežtų. Mane apėmė isteriškas juokas. Kaip apgailėtina... Ar kartais nebuvo laikas jam liautis slapstytis ir bėgti? Pažvelgti baimei į akis, susidurti su Mantu, viską išsiaiškinti? Juk pats, dėl savo sukčiavimų, ir pradėjo karą su juo... 

Diana tik patapšnojo man per petį:

– Nieko. Tegul jie visi bėga. Mes kaip visada liksim dviese ir viską atlaikysim.

Ir taip visi išsilakstė, o mes su geriausia drauge likome dviese ir laukėm kažko baisus... karo, žudynių, skerdynių, nežinau, kažko tokio. Sėdėjom terasoje su striukėmis, užrakinę namus, šalom minusinėje temperatūroje, rūkėm, kad numaldytume adrenaliną, o šalia gulėjo beisbolo lazda – na, dėl visa ko. Nežinojau, ko laukti iš Manto po to, kai išvijau jį per duris, o vėliau dar susidėjau su tuo, kurio neapsakomai nekenčia... Tadui, regis, visai nerūpėjo, kas laukia manęs – tepė slides išpūtęs akis ir dar dėl grožio pasakė, kad grįš. Juokdarys.

Kai į kiemą įsuko Pauliaus mašina, o paskui ją kita, nematyta, supratau, kad jie jau čia. Išlipęs Mantas pirmiausia paklausė:

– Kur tas gaidys?

– Nėra, – griežtai pasakė Diana. – Ko tau čia?

– Atvažiavau atsiimt savo panos, o kaip tau atrodo? – prunkštelėjo. Tada atsisuko į mane: – Tai labas, katyte. Nepasiilgai?

– Labas, – drąsiai atsakiau, nors nebuvau tikra, ar jo žodžiai patepti pykčiu, pašaipa, ar nuoširdūs. Niekaip neperskaičiau emocijų jo veide. Tik pastebėjau, kad buvo gražesnis, nei prisiminiau. – Kaip galima tokio, kaip tu, nepasiilgt?

Juokdamasis atėjo į terasą, paskui jį patraukė ir jo ištikimiausieji. Atrodė kaip karalius su pasiutusių šunų šutve, kurie žvelgė į visus su pykčiu. Stebėjau Manto judesius, svarsčiau, kad gal per daug viską apie jį romantizavau bei hiperbolizavau ir ėmiau nuogąstauti, kad gal dabar tie baisūs gandai apie jį pasitvirtins...

Bet jis tik prisidegė cigaretę ir atsisėdo šalia manęs, savo užpakaliu mane švelniai stumtelėdamas, kad pasislinkčiau. Užmetė ranką man ant pečių ir ėmė klausinėti, ką čia veikiam, kieno čia namai (apie mano tėvus nieko nežinojo, nes niekada nei vieno savo draugo su jais nepažindinau). Dar pašiepė dėl Tado, o paskui paklausė, ar priimsiu visus vidun.

Kai sužinojo, kad čia mano tėvų namai, Manto ištikimiausieji nurimo ir liovėsi elgęsi kaip koviniai šunys. Visi susėdom prie stalo, vėl užgrojo muzika, iš kažkur atsirado daugiau tauriųjų gėrimų. Pamažu atmosfera įšilo. Atsipalaidavau... Netrukus šokau taip, kaip seniai buvau šokusi, ir dainavau iš visos gerklės. Visi šokom kaip tik mokėjom. Bet kaip. Lyg kvailiai. Tačiau buvo labai smagu. Diana vėl susirado naują žaislą – Marių, naivų ir nepatyrusį jaunesnį Kirstuko brolį, kuris buvo tikra vyresnėlio priešingybė. 

Tik Mantas nešoko. Sėdėjo vienas prie stalo ir stebėjo mane tokiu mąsliu žvilgsniu... Kažkur ten, savo akmeninėje širdyje, pajutau dilgtelėjimą. Jis pakilo nuo stalo. Neištvėrusi nusekiau paskui.

Mantelis sėdėjo priepirtyje, vienas prie didelio stalo. Atsidaręs lauko duris į nakties žvarbą pūtė cigaretės dūmus. Danguje buvo daug žvaigždžių. Regis, į jas ir žiūrėjo. Tyliai atsisėdau šalia, nuo stalo pasiėmiau cigaretę. Jis išsitraukė žiebtuvėlį ir uždegė liepsną, tarsi skaitydamas mano mintis.

– Kaip tau sekasi, sakyk? – paklausė. 

– Gerai... – tik tiek ir atsakiau. – Kaip tau?

– Blogai, – iškart rėžė, bet ramiai. – Man depresija. Gali tu mane pagydyt? Nes nusibodo.

Nieko jam neatsakiau, tik pasidėjau galvą jam ant peties, o jis prisiglaudė prie manęs.

– Tai kaip su tuo gaidžiuku Tadu? – pašaipiai paklausė pažvelgęs man tiesiai į akis. – Aš jį užmušiu. Ir tave, juode mano.

– Ne šiandien, gerai?

– Aš visiškai vienas. Gali nemylėt manęs, jei nenori... – nuleido akis. – Aš nelįsiu prie tavęs. Tik gali ateit kartais pabūt? Galiu tau grįžęs parašyt?

– Gali, katine, gali... – pažvelgiau į žvaigždes, išpūsdama dūmus, o kartu su jais ir sunkumą, slėgusį krutinę.

– Ha, – nusijuokė. – Katinas... Ir katytė. Juokingi mes, ane? – suėmė mano delnus. – Bet kodėl tas, gali man pasakyt? Kodėl su tokiu pamoinu, pradažnu gaidžiu? Fu. Fu, fu, fu.

– Nemiegojau su juo, – atsakiau supratusi, ką turi galvoje.

– Tebūnie kaip sakai. Bet vis tiek... – paskandino savo veidą mano delnuose. – Ai, geriau nieko nesakyk. Paglostyk man plaukus... Aš atvažiavau tavęs atsiimt. O jį užmušiu. Bet ne šiandien, nes taip prašei...

Jaučiau kaltę. Tikrai. Ko dažniausiai nejaučiu, nes juk tai mano gyvenimas ir galiu daryti ką panorėjusi, aš juk laisva siela. Bet jaučiau prieš jį kaltę. Net ir gėdą.

Pirštais narsčiau po jo švelnius, juodus plaukus. Kažkas mus kvietė, ieškojo...

– Grįžtam ten? – paklausiau.

– Ne. Niekur neik. Būnam čia. Aš nenoriu... nenoriu to triukšmo, nenoriu nieko. Niekur tu nedingsi nuo manęs, gi žinai, kad mus suvedė likimas.

Jis mėgo kartoti, kad mes suvesti likimo. Nuo pirmos pažinties dienos – likimas, likimas, likimas...