Mantas mieste buvo žinomas kaip jaunas banditėlis. Ne kažkoks Al Capone, bet vis tiek toks, kurio prisibijojo mano bendraamžiai ir ne tik (man be gero mėnesio buvo 18, jam – beveik 23). Tarp merginų jis buvo pagarsėjęs kaip gražuolis: juodi plaukai, rudos akys, labai patrauklūs veido bruožai, atletiškas sudėjimas, keletas skoningų tatuiruočių ir neblogas stiliaus pojūtis. Jei Pauliaus tipažas buvo standartinės penkiolikmetės fantazija, tai Manto blogo berniuko įvaizdis jaudino jau moterimis tampančias asmenybes.

Po fiasko su Pauliumi (mano „gyvenimo meile", kurios taip ir nesutikau realybėje) negalėjo būti geresnių vaistų mano sužalotai savivertei pagydyti nei Manto, kuris jau buvo trečiasis Mantas mano gyvenime (bet anie nesvarbūs), dėmesys ir romantiška mūsų pažinties istorija...

...kiek romantiška su tokiu, kaip Mantas, ji būti gali...

Per ilgąją pertrauką, kaip ir pridera mūsų gimnazijos tradicijų besilaikantiems mokiniams, geras pusšimtis, jei ne daugiau, atėjo parūkyti į vienintelę vietą, kur patikrinti neatvažiuoja policija – prie „Smito" – mažo kioskelio, įsikūrusio daugiabučių apsuptyje. Tuo pat metu, kai dusinausi tabako dūmais, nes buvo labai madinga, pasirodė Mantas su savo ištikimiausiaisiais. Tie, kurie jį atpažino, nustėro, sukluso ir liovėsi tauškę liežuviais. Išlipęs iš juodo džipo (kuris buvo ne jo), jis atrodė grakštus, drąsus ir savimi pasitikintis bei priminė Mad Money klipų tipažą, kas 2017–aisias mūsų rajone irgi buvo žiauriai kieta.

Pastebėjusi, kad vienas pažįstamas, Aras, staiga pasislėpė už kiosko ir nusėlino į šalimais esantį daugiabutį, kuriame gyveno, supratau, kad čia kažkas vyksta – veikiausiai buvo prisidirbęs, gal skolingas Mantui ar jo draugams. Kol Mantas su savo draugu ėmė interviu iš gimnazistų ir aiškinosi, kur yra Aras, mano ir Manto žvilgsniai susitiko...

Filmuose tai turėtų būti scena kai, grakščiai plevenant sakurų žiedlapiams, Džiuljeto ir Romės žvilgsniai susitinka ir įvyksta nepakartojama magija... Tačiau po Pauliaus atsisakiau būti svajokle ir sugrįžau į realybę.

... jis mane skvarbiai nužvelgė nuo galvos iki kojų, lyg ir šyptelėjo puse lūpų, ir tik tada mūsų žvilgsniai akimirkai susirakino. Kūną užvaldė keistas jausmas. Nesupratau, ar nepasitikėjimas savimi ar kažkokia keista nuojauta. Dabar jau žinau, kad pajutau, jog pagaliau metas užaugti, o būtent Mantas mane ir užaugins.

Po pamokos sugrįžusi į tą pačią vietą, iš kolegų gimnazistų išgirdau, kad man išėjus Mantelis (taip jį visi vadino) teiravosi, kas aš tokia (kas ta graži juodukė? – cituoju) ir klausė kaip rasti mano Facebook paskyrą. Vakare sulaukiau kvietimo į draugus. Bet...

...užtruko tris savaites, kol priėmiau jo kvietimą. Šią dalį prisimenu kaip vakar: buvo spalio trečia diena, jo gimtadienis, ir jis parašė: „ilgai užtrukai". Tiesiai šviesiai jam atsakiau, jog svarsčiau, ar verta. Pamažu išsiplėtojo pokalbis, o tokiame nedideliame mieste greitai išaiškėja bendri pažįstami. Ta proga (ir ta, kad jo gimtadienis), jis pakvietė mane į dvigubą pasimatymą – prie mūsų turėjo prisijungti ir mano draugė Diana, su kuria jie buvo kiek pažįstami, ir jo draugas Mantas (žinau, žiauriai ironiška, kad mano simpatija ir jo draugas būna tokiais pat vardais), kuris Dianai irgi buvo žinomas. Kita vertus, lengviau būtų surasti tą, kurio ji nepažįsta.

Taigi vakare, negalėdamos patikėti tuo, kas vyksta (MANTELIS kviečia mane į pasimatymą!!!!!!), su Diana gurkšnojome šampaną (kad būtų drąsiau), darėmės makiažą ir demonstravome madas. Buvau skaičiusi, kad tokiems „mafukams" patinka ilgakasės juodaplaukės. Kaip tik tokia ir buvau, tetrūko patrauklios, bet neiššaukiančios aprangos ir išsirinkti saldžiausius kvepalus. Visi tie reikalai greitai buvo sutvarkyti ir mes netrukus sėdėjome taksi.

Nežinau, ar kada taip jaudinausi kur nors važiuodama kaip tada. Tai buvo pirmas kartas kai mane taip oficialiai, senamadiškai kažkas pakvietė į pasimatymą. Nesvarbu, kad dvigubą – juk drąsiau ir smagiau – bet vis tiek pasimatymą. Šiais laikais vaikinai kviečia tik į lauką (lendam į lauką?).

Taksi, aišku, iškvietė ir apmokėjo pats Mantas. Kaip paauglystėje dėl vagystės buvusiam nepilnamečių kolonijoje – tai gražus poelgis. Net iš savo bendraamžių, augusių gerose šeimose, to ne visada sulaukdavai. Tą vakarą (kaip ir visą laiką iki pačios paskutinės dienos) gražių poelgių buvo daugiau ir greitai pamiršau, jog kažkada jis gyveno tarp įkalinimo įstaigos sienų.

Mantas pasitiko mus daugiabučio kieme, supažindino su savo šunimi, Stafordšyro terjere Dole, kuri mane pamilo momentaliai, ir padovanojo raudoną rožę, tokią ryškią kaip mano nagai. Tiesa, jis buvo ne vienas – su juo buvo ir Mantas, geras jo draugas, kuris šį vakarą buvo skirtas Dianos kompanijos palaikymui. Jie greitai rado bendrą kalbą, nes buvo pažįstami nežinia nuo kada ir iš kur...

Paskui sekė vakarienė jo bute, pokalbiai, šampanas, dar daugiau pokalbių. Diana išvažiavo su savo Mantu (tikrai ne ten, kur tu galvoji – išsiskirstė namo), o aš likau su savo. Kai likome dviese, mano širdis taip greitai plakė, jog maniau, kad susprogs. Supratau, kad šiąnakt mylėsimės.

Kai tik jis pasilenkė mane pabučiuoti, supanikavau: atstūmiau jį ir ėmiau skambinti Dianai. Pasakiau, kad jeigu toli nenuvažiavo, tegul taksi vairuotojas apsisuka. Bijojau. Čia važiuodama buvau nusiteikusi tik pasilinksminti, pažaisti, praskaidrinti rutiną, kuri jau buvo užknisus iki gyvo kaulo. Bet pabuvusi su Mantu, supratau, kad tai toli gražu ne paskutinis mūsų susitikimas, todėl išsigandau.

Bijojau aš prisirišimo, bijojau įsipareigojimų, mat visais, su kuriais tik susidėdavau, greitai susižavėdavau, o jie ieškojo tik nuotykių arba naudos. Paulius buvo pirmasis, kuris į mane žiūrėjo rimtai, o aš viską sumoviau. Visgi, dėmesingiau pasvarsčius, tai per rimtai jis į mane žiūrėjo – pernelyg analizavo kiekvieną smulkmeną, net tikėjo apkalbomis, tarsi ieškodamas idealios žmonos, gražuolės, eruditės ir morališkosios viename (jis nuolat užsimindavo apie rimtą požiūrį į šeimą). Žmoną tai rado, ir labai greitai, bet ar ji atitinka visus ką tik išvardytus kriterijus – jau atskira diskusija, kuriai vietos čia nėra, nes tai Manto skyrius.

Mantas tylėjo, ramiai žvelgė į mane savo rudomis akimis. Nutilau ir aš. Taip pat žiūrėjau į jį. „Girdi? Ar apsisukti?" – ragelyje kartojo Diana. „Ne, nereikia" – atsakiau, kai manyje kažkokia galinga jėga nebyliai sušuko: VELNIOP! 

Numetusi telefoną, daugiau nedvejodama pabučiavau Mantą. Pagalvojau: jei po šios nakties daugiau nepaskambins, bent galėsiu didžiuotis, kad apturėjau vienos nakties nuotykį su pačiu Manteliu. 

Juk norint kažką turėti, pirmiausia reikia investuoti... O mano investicija, kaip vėliau paaiškėjo, pasiteisino. Ir dar atsipirko.