Visgi, jau tą pačią dieną, dar keliaudamas į užsienį, Karolis man rašė, rašė ir rašė. Kas vakarą per Youtube žiūrėjau Taro kortų būrimus apie meilę ir svajojau apie mūsų su Karoliu ateitį. Juk reikėjo apie kažką svajoti bandant pamirti Žavųjį...

Kuo toliau, tuo Karolis labiau keitėsi į gerą pusę – nebebuvo toks pasipūtęs, kaip būdavo prie draugų, pasidarė švelnesnis ir atviresnis, o pamažu vis daugiau kalbant, vienas kitam atsivėrėm ir pamačiau visai kitą jo veidą. Su laiku užmigdavom kalbėdami telefonu ir net naktį būdavome palikę sujungtą skambutį. Girdėdavau, kaip jis vartosi ir per miegus prabudęs man šnibžda „myliu"... Jis tiesiogine to žodžio prasme įsimylėjo mane per telefoną, o aš jį... Na, tiesą sakant, jis man jau patiko prieš kurį laiką.

Visgi, kaip patyrusiai daug nuosmukių, man buvo sunku patikėti, kad jis tikrai mane myli. Ar tikrai gali mylėti žmogų per atstumą, kalbant tik telefonu? Kad man jis patiko, neabejojau, nes tai žinojau jau realybėje.

Mes kalbėjome telefonu kiekvieną laisvą dienos minutę, ir visą naktį nedėdavome ragelio, rytais žaidinom vienas kitą ir sakėm labas rytas, o vakarais svajojom ir planavom, koks bus mūsų gyvenimas kartu, kai jis grįš. O jei greitai užsidirbti ir grįžti nepavyks, tai aš pas jį atvažiuosiu. Viskam pritariau, nors giliai širdyje žinojau, kad tikrai niekur aš nevažiuosiu ir nebuvau tikra, kad kai jis grįš mes tikrai susitikinėsime. Kodėl?

Aš visą gyvenimą vengiau visus pažindinti su savo šeima, gėdijausi jų, gėdijausi visko, net pati savęs, savo aknės ir panašiai, tiesiog negalėdavau įsivaizduoti kaip reikės būti su biču, kai vakare teks nusivalyti makiažą ir jis pamatys mano spuogus, kaip aš apsivilksiu pižamą ir jis pamatys tą papildomą riebalų sluoksnį ant mano pilvo, nes tuo metu hormoniniais vaistais gydydama aknę priaugau nemažai svorio... Atrodo, Žavusis irgi viską matė, bet jis buvo labai paprastas, nors ir dar turtingesnis už Karolį, su juo galėjau būti savimi. O štai Karolis buvo arogantiškas ir tiesmukas, todėl man buvo baisu, kaip jis reaguotų. Juk bendrauti per telefoną labai lengva ir paranku – siunti nuotrauką šiek tiek retušuotą, su nuimtu dideliu spuogu, ir viskas. Kalbi su vaizdu pasidažiusi ir gražiai apsirengusi, ne susivėlusi ir be makiažo. O kalbėdavom su vaizdu kasdien, todėl kasdien teko ištrinkti plaukus ir pasidaryti bent minimalų makiažą – štai kokia nepasitikinti savimi aš buvau.

Kaip tik tuo metu nutariau apsilankyti pas tikrą būrėją, nes stebėti bendrus būrimus internete, kurių mažas procentas buvo tiesa, atsibodo. Eidama pas ją labai svajojau, kad ji pasakys, jog Karolis mano vienintelis ir mes gyvensim ilgai ir laimingai ir dar labai turtingai. Visgi, ji pasakė, kad tas vaikinas, su kuriuo dabar bendrauju, nebus mano ateityje, turėsiu vyrą, kuris mane pavers turtinga ir mes gerai gyvensim, bet tai bus ne jis. Beje išbūrė ir kelionę laivu, kuri tikrai įvyko, nors visada sakiau, kad nesibelsiu į jokį užsienį ir man gerai ir namie. Atostogoms – taip, bet dirbti ar gyventi – kategoriškai ne. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Grįžau nusivylusi būrėjos pranašyste, o Karolis nekantriai laukė, ką pasakysiu. Net nejaučiau, kaip jam pamelavau: pasakiau, kad jis bus mano vyras, mes gyvensim labai turtingai, daug keliausim ir kad turėsim sūnų. Kaip jis apsidžiaugė, nemoku ir atpasakoti. Kiekvieną dieną galvojo ir kalbėjo apie tą būrėją, kol galiausiai šventai įsitikino, kad tikrai esu ta jo vienintelė ir ėmė dar įnirtingiau planuoti ateitį. Aš irgi labai įsijaučiau į tą vaidmenį, todėl net pati patikėjau savo melu.

Su juo prabendravau daug mėnesių. Jam pradėjo nesisekti užsienyje, o man namie: mano gyvenimas griuvo, mama vis pykosi su tuo nesveiku idiotu patėviu, aš taip pat, jis visai pamišo ir namuose po stalu pradėjo dėti pasiklausymo įrangą, klijuoti GPS prie mamos automobilio ir išdarinėti kitus beprotiškus dalykus, kuriuos rodo tik per filmus. Galiausiai pradėjo vartoti vaistus nuo nervų, užgerdamas juos alkoholiu, apsimetinėti, kad išprotėjo, kai mama pagrasino jį paliksianti ir t.t. Viską pasakojau Karoliui, juo pasitikėjau, bet dėl abiejų gyvenimuose tvyrančios įtampos vis pykomės. Papasakojau jam net apie tai, kad mama darbe sutiko šaunų vyruką, su kuriuo susirašinėdavo norėdama atsikvėpti nuo mus terorizuojančio jos vyro.

Atėjo Valentino diena. Ir Karolis, susitaręs su mano sese, surengė man staigmeną: padovanojo 100 raudonų rožių (pridedu foto:)

ir auksinį žiedą, kuris aišku nebuvo pasipiršimo simbolis, o tik paprasta dovana (sesė jam prasitarė, kad labai mėgstu žiedus). Apsidžiaugiau staigmena, apie kurią išties žinojau, nes sesė nesusilaikė man neišpliurpusi, o ir žiedą pati išsirinkau internete, tik ji jam to nesakė. Nepaisant to, mudu vis labiau ir labiau pykomės, aš kiekvieną vakarą verkiau dėl to, kas vyko namuose, o šiurkštūs Karolio žodžiai, verčiantys mane numesti ragelį irgi skaudino. 

Negana to, lyg iš niekur išlindo Žavusis, pradėjęs rašinėti man ir pasakoti, kaip ilgisi mūsų smagių akimirkų, sekė pasakas ir apie tai, kaip jam gera buvo su manimi, kaip jis to nepamiršiąs ir apskritai, kaip nebuvo gyvenime sutikęs tokios, kaip aš. Pašėlusios, laisvos ir linksmos. Bet aš jau nebebuvau tas žmogus. Be to, taip jam ir pasakiau – kad ant jo pykstu. Už viską. Už tai, kad mane laikė tuščia vieta, kad nevertino ir išnaudojo, kad buvau jam tik pasilinksminimas. Jis prisiekinėjo, kad taip niekada nebuvo ir pasakė, kad labai vertino mūsų draugystę. Ir kad jeigu jam visiškai nerūpėčiau, dabar nesiteisintų ir nepiltų man tokių ilgų tekstų. Visgi, kaip paaiškėjo po kelių savaičių, Diana jį matė prie savo namų mašinoje sėdintį su žavia blondine, su kuria jis dar trinasi ir iki šiol.

Karolis turėjo šunišką nuojautą, todėl dar tą patį vakarą paprašė, kad parodyčiau jam savo žinutes. Pasakiau, kad mačiau, jog laikina savo buvusiosios nuotraukas, tad tegul pirmas parodo, ką su ja susirašinėja. Jis parodė, jie nieko nesusirašinėjo, tačiau susipykome, kad ant jos nuotraukų Instagrame dėlioja širdeles. Kai parodžiau savo žinutes (su žaviuoju spėjau paslėpti), jis pamatė tik susirašinėjimą su mamos bendradarbiu, kuriame jis prašė, kad kai ką perduočiau savo mamai, nes nenori jai rašyti kol patėvis namie. Viskas baigėsi tuo, kad visas paslaptis, kurias pasakojau Karoliui, visas nuoskaudas, kurias jam patikėjau, jis panaudojo prieš mane, išvadino mano mamą pasileidėle ir pasakė, kad aš turbūt tokia pati, nes kokie tėvai – tokie ir vaikai.

Be to, vėl buvau pradėjusi bendrauti su Diana, nes ji susidėjo su Ryčka ir buvo išvykusi į užsienį, bet po to grįžo ir pasikvietė mane kavos. Jis prikišo man ir tai; vieną dieną, kai iš jos grįžau, net liepė pasidaryti narkotikų testą ir apkaltino, kad mes neva vartojome kažką – vien todėl, kad jos pamišėlis Ryčka taip sugalvojo jam pripasakoti, kad mudvi išskirtų. Jis buvo labai prieš mūsų bendravimą ir darė viską, kad nebendrautume. Labai keista, nes aš buvau ta, kuri juos ir supiršo... Niekada nesupratau, ką jam tokio padariau...

Karolis mane žiauriai įskaudino, kaip visi vyrai, kiek paskutiniu metu įsitikinau, tik ir sugeba. Mūsų keliai išsiskyrė, dar parašiau jam ilgą žinutę, kurioje postringavau, kad jis manęs nepažįsta ir neturi teisės taip kalbėti nei apie mane, nei mano mamą, bet jis nieko neatrašė ir aš jį užblokavau.

Pamenu, kaip visą naktį verkiau, bet mano košmaras dar tik prasidėjo – mama nutarė skirtis su patėviu, buvom išvytos iš savo namų ir priverstos keltis pas močiutę. Štai taip palikau senąjį savo linksmą, nerūpestingą gyvenimą, tikėjimą vyrais, gėriu ir laime. Išsikrausčiau dėl visko sudaužyta širdimi – dėl Karolio, dėl išprotėjusio patėvio, dėl to, kad turiu palikti savo jaukų, per tiek metų priprastą kambarį, savo gražius namus ir keltis į kaimą...