Karolis ilgai man nerašė ir neskambino. Pyko už tai, kad tada išėjom. Aš irgi jo nelabai pasigedau – stengiausi pamiršti Žavųjį, o Karolis tebuvo tipinis, pasipūtęs, grubus ir išlepintas bernas.

Vieną dieną jį sutikau prie savo darbo – dirbau pabėgimo kambaryje – kuris buvo virš parduotuvės. Išėjusi iš parduotuvės sutikau Karolį. Vilkėjau žieminius kailinius ir ilgus juodus batus. Jis sustojo pasisveikinti ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, paklausė ką čia veikiu, atsakiau, kad dirbu. Prieš mums išsiskiriant, jis pridūrė, kad aš labai patraukli ir dėl to patenkinta grįžau atgal į darbą.

Taip ir pradėjom po truputį susirašinėti. Tuo metu buvom pradėjusios pyktis su Diana ir ji pasakė, kad iš keršto už sudaužytą jos mašinos priekinį langą, sudegins jo mašiną, o Vilmė – JO DRAUGAS, DĖL DIEVO MEILĖS, jai parodys, kur yra ta mašina ir kurią čia reikėtų padegti. Aišku, aš žinojau, kuri jo mašina, nes jis kažkada vežė mane pas močiutę, bet nesikišau. Galų gale nutariau, kad turėčiau pasakyti Karoliui, nes jų sumanymas man atrodė labai šlykštus ir beprotiškas.

Kai pasakiau, jis buvo labai man dėkingas ir mes pradėjome dar labiau su juo sutarti. Vilmantui už tai baigėsi blogai – keršydamas už draugą, toks Ričardas, kurį visi vadino Makakiniu (nes žiauriai tampė savo veidą ir buvo išverstomis rudomis akimis) girtas išspyrė Vilmės mašinoje vairuotojo pusės langą. Pastarasis susipyko su draugais ir išvažiavo į Vokietiją. Kaip paaiškėjo, jis visiems buvo prikalbėjęs, kad su Diana būna tik dėl pinigų ir tikrai su tokia niekada rimtai nebendrautų. Buvo puiki proga man išsisukti dėl to, kad paskundžiau jų sumanymą Karoliui – pasakiau Dianai, kad tai padariau dėl jos, už tai, kad Vilmantas apie ją negerai kalbėjo ir norėjau jį nubusti – juk pasakyti, kad padės sudeginti draugo mašiną – labai šlykštus poelgis.

Vieną vakarą po darbo mane pasisiūlė paimti Domantas, kurį tuo metu vadinau broliu, nes labai gerai sutarėm. Jis gyveno netoli manęs, tad sutikau. Aišku, išėjusi po darbo nustebau, kai prie durų stovėjo ne Domanto, o Žaviojo mašina... Vairavo Žavusis, Domantas sėdėjo šalia, o gale laukė tasai legendomis apie savo mandrumą ir kietumą apipintas Makakinis – Ričardas arba tiesiog Ryčka, kuris vėliau šioje istorijoje bus labai, labai svarbus.

Taigi atsisėdau į galą ir visą kelią klausiausi girtų Ryčkos blevyzgų, jis kalbėdavo labai greitai ir tikrai keistai maivėsi, mėgdavo išversti akis ir sukąsti dantis, todėl tikrai beprotiškai panašėjo į beždžionę. Jis įkalbinėjo mane važiuoti su jais kartu, pas draugus į sodybą, sakė, kad aš labai graži ir netgi primygtinai reikalavo mano feisbuko. Vos išsiprašiau, kad jie mane paleistų prie namų ir tik įžengusi į namus jau sulaukiau Ryčkos skambučių. Tada pasakiau Karoliui, kad jo draugas mane kviečia į pirtį ir rašinėja, bet Karolis pasakė, kad jis tik draugiškai ir liepė nekreipti dėmesio.

Nuo to karto Ryčka man vis parašydavo ir net kartą buvo atėjęs prie darbo parūkyti, bet aš jam pradėjau brukti Dianą, kad tik atkratyčiau jį nuo savęs, o pati slapta svajojau apie Karolį ir įsivaizdavau, kad jeigu jis mane įsimylės, pasikeis ir bus man geras. Domantas vis pradėjo vakarais kviesti mane į pasivažinėti, pasiimdavo ir Karolį kartu. Mes kalbėdavomės, Karolis ypač norėjo kalbėti apie Vilmanto įvykį ir vis man dėkojo. Kadangi Domantas dar nenorėjo paleisti Dianos ir buvo labai įsižeidęs, kad ji jį atstūmė ir po to davėsi su keliais jo draugais iš eilės, vis važinėjo po miestą, stebėjo ją ir skųsdavosi mums, kokia ji kalė. Išties, ji tokia dažnai būdavo. Paskutiniu metu ir mane nervino, tad teko jiems pritarti.

Vieną vakarą įvyko toks nuotykis, kad važiuojant keturių juostų keliu Domantas juokais ištraukė mašinos raktelius, o Karolis juos išmetė pro langą. Mašina, aišku, užgeso ir likome viduryje kelio. Jie ilgai išlipę sniege ieškojo raktelių, o aš juokiausi ir stebėjau, kaip pro šalį švilpia mašinos. Tą patį vakarą aikštelėje Karolis paprašė, kad jį pabučiuočiau ir persisvėręs per galinę sėdynę man atkišo lūpas. Pasilenkiau jį pabučiuoti, tačiau jis juokdamasis atsitraukė ir bandė mane paerzinti, o aš ramiai atsakiau: jei manęs nebučiuoji, pabučiuos Domantas, ar ne? Domantas iškart nusijuokė ir atsisukęs į mane pakštelėjo man į lūpas. Karolis labai supyko ir liepė jį vežti namo, o mes su Domantu visą kelią aiškinome, kad tai tebuvo juokai.

Kai paleidom Karolį namo, persėdau į priekį ir Domantas man važiuojant papasakojo, kad tai buvo paskutinis Karolio vakaras Lietuvoje – rytoj jis išskrenda į Jungtinę Karalystę. Supratau, kad jokių santykių su Karoliu nebus, jis manęs neįsimylės ir geras nepasidarys. Bet oi kaip aš klydau...