Karolį sutikau tada, kai buvau besąlygiškai įsimylėjusi Žavųjį. Išties, tai ne sutikau, o išgirdau. Mano draugas Domantas buvo pakvietęs mane ir Dianą į svečius. Kaip reikiant pasiautėm trise iki pat ryto. Realiai, buvau žiauriai nusigėrusi. Mūsų vakarėliui baigiant įsidienoti – berods 11 val. ryto, Domantui, kurį visada vadinau broliu, nes buvome pažįstami nuo penktos klasės ir labai gerai sutarėme (beje, jis – ir Žaviojo vaikystės draugas, kurie pažįstami kone nuo vystyklų), paskambino Karolis.

Domantas buvo įjungęs garsiakalbį ir iš jo telefono sklido labai gražus vyriškas balsas, tik sakyčiau dar ir labai šustras bei šmaikštus. Domantas buvo toks nusigėręs, kad galiausiai nebepajiegė kalbėtis su Karoliu ir susisuko į patalus pasiruošęs miegui, prieš tai man įduodamas savo telefoną ir sakydamas, kad imčiau ir kalbėčiau su jo draugu. Žinojau tik tiek, kad jo vardas Karolis ir viskas.

Kadangi išgėrusi labai mėgstu bendrauti, be jokių skrupulų paėmiau telefoną ir pradėjau kalbėtis. Maniau tik pakalbinsiu nepažįstamąjį ir padėsiu ragelį, bet taip susiklostė, kad praėjo dvi valandos, o aš dar sėdėjau lauke ir kalbėjausi su Karoliu. Pokalbio detalių jau neprisimenu, bet dialogas buvo labai šmaikštus, kupinas vienas kito bandymų pasipuikuoti prieš vienas kitą, pasierzinti, pajuokauti. Viskas užsibaigė tuo, kad apsikeitėme telefono numeriais ir jis pažadėjo man rytoj dar paskambinsiąs – kai būsiu blaiva.

Aišku, aš nebūčiau aš, jei prieš grąžindama Domanto telefoną nesugalvočiau jo patikrinti. Ir štai randu žinutes su Žaviuoju, kur pokalbis sukasi apie mane ir Dianą. Čia ir buvo pirmasis žingsnis, padėjęs atverti man akis. Su Žaviuoju tada viskas buvo gerai, tik tiek, jog tą vakarą jis negalėjo atvažiuoti pas Domantą. Tačiau žinutės parodė, kad jis apie mane nelabai gražiai juokauja, naudoja juokingą pravardę, kurią man sugalvojęs, taip pat stumia ir ant mano draugės. Pamačiusi žinutes, įtūžau, parašiau jam žinutę, jog žinau, kad varo ant manęs ir kad užsip*stų. Jis teatrašė nesinervink, toks jau viskam abejingas ir ramus Žavusis buvo.

Su Diana grįžom pas ją, išsimaudėm, išsimiegojom, pabudom tik vakare ir užkandžiavom greitu maistu. Tada ir sulaukiau Karolio skambučio. Jo balsas buvo gražiausias, kokį tik esu girdėjusi, o kadangi jo nebuvau mačiusi, neturėjau nei Facebook kontaktų, įsivaizdavau kaip tikrą gražuolį. Kažkodėl juodais plaukais ir rudomis akimis, atletiško sudėjimo... žodžiu, beveik tokį, kaip Mantą Nr. 3. Bet svarbiausia ne tai...

... Domantas, pagarsėjęs ne kokia reputacija merginų fronte, tuo metu kabino Dianą, o kadangi jis su manim elgėsi kaip su karaliene (tikriausiai su vienintele mergina iš savo aplinkos taip elgėsi), bandžiau Dianą, šiek tiek besibjaurinčią jo reputacija, įtikinti, kad jis nėra toks blogas ir dabar pasikeitė. Praeito vakarėlio metu Domantas parodė neblogas manieras ir, nepaisant to, kad girtas demonstravo kaip moka vienu mauku praryti trečdalį butelio baltos ir po to ant vienos rankos padaryti dešimt atsispaudimų, sugebėjo sužavėti Dianą. Visgi, tą patį vakarą jis parašė kažką gašlaus Dianai, dėl ko ji jam neatrašė, todėl prašė Karolio sužinoti, ar aš ir ji esam kartu, nes Domantui, Dianos paliepta, melavau, kad nežinau, kur ji. Karolį irgi pavyko įtikinti, kad esu namuose ir nežinau, kur mano draugė – tikriausiai, kad miega. Mes vėl ilgą laiką kalbėjomės, šmaikštavome, ir jis vėl pažadėjo man paskambinti.

Praėjo savaitė kaip Karolis man kasdien skambino. Jis buvo šmaikštus, tiesmukas ir kartais nepiktybiškai grubokas, bet su juo rasdavau daug bendrų temų ir mes kalbėdavomės valandų valandas. Tai buvo puikūs vaistai patepti mano sudaužytai širdžiai, kurią sužeidė Žaviojo žinutės Domantui. Per savaitę laiko artimai susipažinom su Karoliu, išsiaiškinau, kad jis užsienyje, laikinai sulaikytas, nes per sieną pervežė nelegalių psichotropinių vaistų (raminamųjų, antidepresantų). Užsienyje kalėjimuose viskas kitaip: šiltas vanduo, patogios lovos, kambariai, o ne kalėjimo kameros, stalo žaidimai, leidimas lankytis bibliotekoje ir naudotis kompiuteriu kartą į savaitę bei kitos detalės padėjo man neišsibaidyti nuo Karolio.

Visada bandžiau suprasti žmones ir jų nesmerkti, o to išmokau augdama šeimoje, kurioje abu dėdės buvo banditai. Karolio situacija neatrodė žiauri, kaip tik – žemiška ir suprantama – jaunas vaikinas, susigundęs pinigais, rizikuoja vežti vaistus, bet jam nepasiseka. Ir kas čia tokio? Gi ne žudikas ir prievartautojas. Sakėsi, kad jį paleis už poros mėnesių. Pažadėjo per sekantį vizitą į biblioteką paskambinti su vaizdu.

Jaudinausi laukdama pirmojo skambučio su vaizdu. Tuo metu man kiek berdavo veidą, tad spuogelius paslėpiau po makiažo sluoksniu, susišukavau plaukus, gražiai apsirengiau ir laukiau, kol pagaliau išvysiu Karolį.

Ekrane išvydau ne Manto kopiją, kokios visada tikėjausi, bet tamsiaplaukį vaikiną, nepaprastai skvarbiu tamsiai mėlynų akių žvilgsniu, šiek tiek kreivoka nosimi, kuri pasak jo buvo sulaužyta, ir vidutiniu sudėjimu. Balsas buvo daug gražesnis už jo išvaizdą, bet tos veriančios akys turėjo kažką tokio... Ir šypsena. Šypsena buvo klastinga kaip antagonisto, bet savaip žavi.

Tada pirmą kartą jį matydama, net neįsivaizdavau, jog vis dar mylėdama Žavųjį, į savo gyvenimą įsileisiu Karolį...