Protingi žmonės neįsižeidžia, jie daro išvadas. 
(Agatha Christie)

***

Tos pačios vizijos lankė mane jau penktus metus iš eilės. Vaizdai iš praeities, kurią mielai norėčiau ištrinti, nenutrūkstantys prisiminimai, blykstelintys man prieš akis.

Kiek daug juoko. Adamas šoko mano pusėn, tačiau plūsdamas juoku nusirito į šalį. Šypsodamasis ištiesiau ranką, padėdamas atsistoti. Susilietę pirštai spragtelėjo elektra, Adamas nesiliovė kvatotis, kai aš pakišau koją ir jis vėl išsitiesė ant žemės.

Čia vaizdas nutrūko lyg pažeista vaizdajuostė, tik draugo juokas raižė ausų būgnelius. Pasitryniau pavargusias akis, perštinčias nuo per ilgo spoksojimo į kompiuterio ekraną. Už lango blykstelėjo pažįstamas siluetas, keliskart sumirksėjau, tačiau jis buvo per daug tikroviškas, kad būtų dar vienas mano minčių vaisius.

Stengiausi susikaupti į darbą. Iki rytojaus turėjau pristatyti du straipsnius redaktoriui, o darbą tik įpusėjau. Tačiau keistas jausmas neapleido mano kūno jau nuo užvakar. Pabudęs pajutau tuštumą, apatiją ir suvokiau, kad kažkas atsitiko.

Laikrodis rodė pusę pirmos - teisėtas pertraukos laikas. Atsistojau, užsimesdamas striukę ant pečių ir atsisukau į Mariją.

- Tau ko nors parnešti?

Blondinė su akiniais rudais rėmeliais pakėlė į mane akis ir palingavo galva.

- Kavos, jeigu užsuksi pro šalį, - atsiduso ji. - Šiandien man reikia dvigubo espreso.

Palydėjau jos prašymą linktelėjimu ir išėjau pro duris. Kišenėje susižvejojau mašinos raktelius, nors žinojau, kad jų neprireiks. Visgi slampinėsiu tik aplinkui, neturiu laiko ilgiems pasivaikščiojimams.

- Vincai, - į mane kreipėsi sekretorė einant pro jos kabinetą. - Apačioje tavęs laukia lankytojas.

Nustebęs kilstelėjau antakį. Nesitikėjau sutikti lankytojų darbe. Tikriausiai tai buvo Lukrecija, tačiau buvau įsitikinęs, kad dabar ji irgi turėtų būti darbe.

Nusileidęs liftu į pirmą aukštą nuskubėjau prie pagrindinių durų. Susidomėjimas laužė mane perpus, bet stengiausi išlikti santūrus ir neparodyti emocijų. Akimirksniu atpažinau lūkuriuojantį siluetą, tad sustingau iš nuostabos. Vyras atsisuko mano pusėn, vis dar laikydamas rankas kišenėse. Stovėjome tylėdami, akimis tyrinėdami vienas kitą, nei vienas netardamas pirmo žodžio.

Atrodė, kad per tiek metų Danas nė kiek nepasikeitė. Jis vis dar vilkėjo odinius drabužius, šviesius plaukus kėlė į viršų, o tvirta stovėsena išdavė apie nepriklausimą charakterį. Tai visiškai nesiderino su mano dalykišku įvaizdžiu. Galvos mostu parodžiau, kad jis sektų paskui mane ir nežiūrėdamas, ar jis pakluso, išėjau į lauką.

Sugriebęs pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį užsirūkiau. Danas visiškai sugadino man nuotaiką, o dabar nesivaržydamas stovėjo man iš kairės ir spoksojo.

- Ko tu nori? - suurzgiau išpūsdamas dūmą.

- Negaliu patikėti, - neatsakydamas į mano klausimą purkštelėjo jis. - Jei man anksčiau būtų pasakę, kad auginsi barzdą ir nešiosi marškinius, būčiau palaikęs tą žmogų idiotu.

Sugriežęs dantimis netariau nė žodžio. Nejaugi jis manė, kad gali šiaip sau išdygti ir teisti mano gyvenimą? Pasukau galvą Dano pusėn, o jis palinko, pažvelgdamas tiesiai man į akis - visgi iš mūsų ketveriukės jis buvo aukščiausias.

- Ici Paris*, a? Kada tapai rašytoju? Juk visada norėjai būti muzikantu.

* laikraščio redakcija Prancūzijoje

- Baik skiesti nesąmones, - pavarčiau akis. - Ir rėžk, ko tu iš manęs nori.

- Vincai, man reikia tavo pagalbos.

- Tau aš Vincentas, - tariau vis dar nenutraukdamas akių kontakto. - Ir kuo puikiausiai žinai, kad tau niekada nepadėsiu.

Žaliose Dano akyse blykstelėjo neviltis ir jis nuleido galvą, o aš priešingai - dar labiau išsitiesiau.

- Tu išspyrei mane į gatvę tarsi benamį šunį, - sarkastiškai pašiepiau. - O aš net nežinojau už ką.

- Bet, Vincentai, tu buvai priklausomas.

- Todėl nutarei, kad su priklausomybėmis susitvarkysiu vienas?! - dabar pajutau tikrąjį įniršį. - Argi taip elgiasi geriausias draugas? Leisdamas kitam slampioti gatvėmis lyg narkomanui ieškančiam dozės?

- Bet-

- Jokių bet. Prireikė tiek laiko, kad pagaliau galėčiau atsistoti ant kojų, o tu tikiesi, kad viską mesiu, nes pamojai piršteliu? - agresyviai mostelėjau ranka. - Lauk.

Danas žiojosi dar kažką sakyti, bet užsičiaupė ir apsisukęs ant kulno nuėjo tolyn gatve. Sekiau jį kreiviu žvilgsniu, kol suvokiau, kad jis nesiruošia grįžti ir patraukiau į priešingą pusę.

Pažadėjau Marijai puodelį kavos, tačiau maniau, kad reiks prigriebti vieną ir sau.

***

Namų duris atplėšiau su trenksmu ir įlėkiau vidun lyg uraganas. Norėjau kristi į lovą ir kuo greičiau užmigti.

- Vincai, grįžai? - aksominis balsas pasitiko mane iš svetainės.

Šyptelėjau ir pakabinęs striukę prieškambaryje nuslinkau jo pusėn. Lukrecija sėdėjo priešais židinį, ant stalo pastačiusį butelį vyno ir šypsodamasi žvelgė į mane. Grojo švelni džiazo muzika, kuri suteikė atmosferai kur kas daugiau šilumos nei buvo įprasta. Priėjau merginai iš nugaros, apglėbdamas per gležnus pečius ir pakštelėjau į žandą.

- Sveika, brangioji, - paėmiau taurę gėrimo ir sukritau šalia jos. - Ach, tu visada laiku ir vietoje.

Lukrecija lyžtelėjo viršutinę lūpą priglausdama delną prie mano skruosto ir atsukdama į save. Pasukti tamsiai rudi plaukai glaudėsi man prie veido, bet tai buvo mažiausia smulkmena. Ji prisitraukė mane arčiau, švelniai paliesdama mano lūpas savosiomis, o aš nusišypsojau per bučinį.

- Problemos darbe? - atsitraukusi paklausė, klaptelėdama ilgomis blakstienomis.

Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jos mėlynų akių, tokių skaidrių, kad giedras dangus palyginus su jomis atrodė lyg audros debesis. Pamilau jas vos išvydęs, gerokai anksčiau nei pažinant tikrąją Lukreciją. Kiekvienas linkis jos kūne atrodė lyg išlietas profesionalo, todėl daug kas sakė, kad man labai pasisekė. Aš jiems pritariau, bet tik dėl to, kad pažinau rudaplaukės vidų, žinojau, ką ji patyrė. Mūsų santykiuose nebuvo melo.

- Visiškai teisingai, - pritariau atlošdamas galvą. - Galima sakyti, kad mane susirado senas pažįstamas ir paprašė paslaugos.

Lukrecija pakilo iš savo vietos ir švelniai pirštais palietė įsitempusį kaklą. Užsimerkiau iš malonumo jos rankoms slystant mano pečiais ir rankomis, o tuomet vėl grįžtant į viršų.

- O tu sutikai?

Užverčiau akis į viršų, susitikdamas jos smalsų žvilgsnį.

- Ne, - ramiai papurčiau galvą. - Jis nėra vertas mano pagalbos.

Lukrecija tylėjo, leisdama rankomis liesti mano kūną. Pamažu atsipalaidavo kiekvienas raumuo ir visas nuovargis išsisklaidė lyg nupūstas vėjo. Tai buvo jos darbas ir jame Lukrecija buvo geriausia.

- Jautiesi geriau? - apkabinusi mane ji įsikniaubė į kaklo linkį.

- Žinoma, - linktelėjau. - Juk sakiau, kad turi Dievo rankas.

Lukrecija nusijuokė ir susigėdusi nuleido akis. Žinoma, ji buvo iš tų merginų, kurios nesijautė vertos komplimentų, tačiau šis nesuvaidintas kuklumas man ir paliko įspūdį.

- Tu pats geriausias.

- Ne, tai tu geriausia, ką galėjau gauti, - tariau prisitraukdamas ją arčiau. - Esu laimingiausias vyras pasaulyje.

Mergina prisėdo šalia, atsiremdama man į petį ir mes drauge žiūrėjome į liepsnas, šokančias pašėlusį šokį židinyje. Ši ramybės akimirka buvo kažkas tokio, to dabar galėjau norėti. Priglaudžiau lūpas Lukrecijai prie pakaušio, įkvėpdamas saldžių kvepalų, kuriuos padovanojau jai gimtadienio proga, kvapo.

- Bet suteik tam pažįstamam šansą, gerai? - netikėtai pridūrė ji. - Bent jau pasistenk jį išklausyti ir suprasti.

Išplėčiau akis. Žinoma, liepiau Danui nesirodyti akyse ir buvau beveik tikras, kad jis mano žodžio paklausys. Taigi, vien dėl to, kad merginai neskaudėtų širdies, galėjau tai pažadėti.

- Gerai, aš pabandysiu.

Lukrecija plačiai nusišypsojo, židinyje vis dar žaižaravo ugnis, mesdama auksinius šešėlius mudviems ant veidų, kai naktinis Paryžius nušvito šviesomis.