Pykčio pasekmės yra visada sunkesnės negu priežastys, kurios tą pyktį sukelia.
(Marcus Aurelius)

***

Nuo pat ryto sėdėjau kavinėje gurkšnodamas karštą kavą ir spaudydamas nešiojamo kompiuterio mygtukus. Jaukioje aplinkoje dirbti man buvo kur kas lengviau negu veiksmo kupinoje redakcijoje ar net tuščiuose namuose.

Griebiau už karšto puodelio, netyčia apsidegindamas pirštus ir iš karto ėmiau purtyti ranką. Pirštų pagalvėlės paraudo, bet neėmiau į galvą, nes žinojau, kad jis išnyks jau po keliasdešimt minučių. Kavinėje užgrojo daina ir netikėtai kūnas nubėgo pagaugais.

Danielis sėdėjo mano kairėje, o Adamas – dešinėje pusėje. Visi trys kramsnojome vieną šokolado plytelę, kurią Danas nugvelbė iš tėvų spintelės, kaip sakė jis: „Uždraustas vaisius visada saldesnis".

- Iš kur tu išmokai šią frazę? – suklusau krimsteldamas kartaus ir juodo lyg smala saldėsio.

- Mane jo išmokė mama, - pasigyrė Danas ir atstatė krūtinę tarsi paukščiukas. – Ji man sakė, kad bandyčiau tai, ko kiti neleidžia, jei taip nepakenksiu kitam žmogui.

- Bet mano mama sakė, kad taisyklių laužyti negalima, - susigūžiau ir Danas dabar atrodė kur kas didesnis.

- Tikriausiai kartais galima.

O Adamas sėdėjo šalia, nuo ausies iki ausies išsiterliojęs šokoladu, ir juokėsi.

Toliau tęsiau darbą, bandydamas blokuoti prisiminimus. Aš negalėjau išmesti iš galvos praeities, bet galėjau ją ignoruoti, apsimesti, kad taip neįvyko.

Prancūzų kavinukės buvo labai patogios, bet ši man paliko didžiausią įspūdį. Viskas kavinėje buvo apgalvota iki smulkmenų - maži apvalūs staliukai, kurie man kažkodėl priminė retro stilistiką, plonos rusvos užuolaidėlės ir net indų servizai buvo parinkti ne bet kaip. Ši vieta buvo mano ramybės šaltinis, todėl mane buvo galima surasti čia vien gurkšnojant kavą ar vartant rytinį laikraštį.

Skambtelėjo varpelis, pranešdamas apie naujus lankytojus, bet aš nepakėliau galvos - buvau pasinėręs į šaltinių analizavimą. Staiga ranka užlenkė mano kompiuterio ekraną ir aš pakėliau akis.

- Tu vėl čia, - pabrėžė Lukrecija atsisėsdama priešais mane.

- O kur kitur aš galėčiau būti?

Lukrecija dėvėjo baltus marškinėlius su raudonu piešiniu ( man jie atrodė tarsi aptaškyti krauju, bet mergina juos taip pamilo, kad drabužis tapo kone jos stiliaus detale) ir odinę striukę. Šyptelėjau suvokęs, kad esame susiderinę, nors ji iš namų išėjo gerokai anksčiau.

- Juk tau šiandien laisvadienis, kodėl tu ne namie, o dirbi?

- Žurnalistas neturi atostogų, - pakraipiau galvą. - Geriau pasakyk, kodėl tu ne darbe?

- Dar vienas klientas atšaukė vizitą paskutinę minutę, - atsiduso ji. - O tu žinai, kaip negaliu to pakęsti.

Nusikvatojau iš jos rimtos veido išraiškos. Lukrecija buvo nedidukė, aš buvau bent dvidešimt centimetrų už ją aukštesnis, tad dabar ji atrodė lyg gyvenimu nusivylusi paauglė.

- Ir, žinoma, tu iš karto puolei ieškoti manęs.

- Tu neatsiliepei telefonu, - mergina patempė lūpą. - O aš juk galiu pavaišinti mylimą vaikiną kruasanu.

Netrukus prie mūsų prisistatė padavėja. Lukrecija taisyklinga prancūzų kalba sučiulbėjo užsakymą ir padavėja užsirašiusi nuskubėjo šalin. Ji meilės kalbą mokėjo be priekaištų, nesijautė jokio akcento, nors Lukrecija irgi buvo kitatautė. Mano balse jautėsi šioks toks kietumas, kuris nebūdingas prancūzams ( atrodė, kad čia viskas slenka labai švelniai ), todėl negalėjau atsigėrėti jos kalbos manieros. Bet Lukrecija čia gyveno jau gerokai ilgiau, nes mes susipažinome jau pačiame Paryžiuje.

- Vis dar negaliu patikėti, jog ieškojai manęs, kad nupirktum kruasaną, - ėmiau kvatotis.

Lukrecija nutaisiusi pikdžiugišką veido išraišką sugriebė mane už kaklaraiščio ir prisitraukė arčiau.

- Tu iš manęs tyčiojiesi? - prabilo saldžiu balsu.

- Kaip aš galėsiu tau atsilyginti? - perklausiau.

Lukrecija akimirką vaidino, kad mąsto, o tuomet gūžtelėjo pečiais.

- Turėsi nupirkti man Margaritą penktadienį, to užteks, - tarė, o tuomet kilstelėjo antakį. - Juk tu nepamiršai?

- Tavęs aš niekada nepamirščiau, Lukrecija, - akimirksniu paprieštaravau. - Tu jau savaitę įrašytą į mano dienotvarkę.

Mergina nusijuokė, o tuomet padavėja atnešė skanėstus. Lukrecija atsikando skanėsto, mįslingai žvelgdama man į akis. Užsimerkusi ji atkišo lūpas ir aš nesusilaikęs prisitraukiau ją ir įsisiurbiau į švelnias rausvas lūpas. Kremas ant jų pavertė bučinį dar saldesniu, nei jis turėtų būti.

***

Šiandien dangus žadėjo įprastą lietų. Neturėjau skėčio, bet nė kiek nesijaudinau - gyvenant Prancūzijoje tau nelieka nieko kito, tik prisitaikyti. Dabar, vėjui košiant kiaurai, prisiminiau šilumą, kuri mane persekiojo gimtajame mieste nuo pat vaikystės. Buvau prie jos pripratęs, tad atvykęs į Prancūziją pirmas savaites kalenau dantimis dėl šalčio.

Ryški saulė mane lydėjo vos pabudus. Išbėgau į lauką vien su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, leisdamas saulei rudinti jau ir taip įdegusią odą. Išgirdau šaukiant savo vardą ir atsisukęs pamojau ranka, tyliai mintyse trokšdamas, kad žmogus prieitų ir kartu laikytųsi kuo atokiau. Mano skruostai užsidegė nuo gėdos ir aš nusisukau.

Lėtu žingsniu traukiau namo. Grožėjausi vakaru, net ir tais tankiais debesimis, nes jie aptraukę dangų tik dar labiau išryškino gatvių žibintus. Staiga išgirdau sau už nugaros žingsnius ir atsigręžiau atgalios.

Prie manęs skubiai pribėgo du vaikinai, vienas čiupo už dėklo, kuriame nešiausi kompiuterį, ir nurūko tolyn, o kitas priglaudė keturkampį daiktą prie kaklo. Kūnu nubėgo elektros srovė, pirštai virptelėjo, tačiau nieko nelaukęs griebiau užpuolikui už rankos ir ją užlaužiau. Vaikinas sucypė, o aš puoliau vytis jo draugą. Vaikinas suvokęs, kad reikalai prasti, metė kompiuterį į šalį ir tiek mano akys jį tematė. Kitas, kurį spėjau sučiupti, taip pat pasipustė padus. Nepuoliau vytis nė vieno iš jų - kaip jie tvarkosi gyvenimus, nebuvo mano reikalas. Tai buvo tik du paaugliai, nusprendę vaidinti nusikaltėlius - buvau susidūręs su daug didesniais išpuoliais.

Priėjęs ištraukiau kompiuterį - atrodė, kad skrydis jo nepaveikė. Nuvalęs dulkes atsigręžiau atgal. Viduryje kelio mėtėsi nedidelis elektrošokas, baugu pagalvoti, kad toks nedidelis prietaisas galėjo pridaryti tiek daug žalos. Ačiū Dievui, kad vaikėzų kelyje pasitaikiau tik aš, o manęs taip lengvai jie negalėjo sužaloti.

Danielis čiupo mane už rankos ir nusitempė mane į minią netaręs nė žodžio. Jo žaliose tarsi pavasarinė samana akyse išvydau ugneles, kurios atsirasdavo kaskart jam sugalvojus kažką beprotiško.

- Ar bent jau pasakysi, kur mane tempi? – suinkščiau besisprausdamas tarp žmonių.

Buvau beveik galva žemesnis už Danielį, todėl jis lėkė pirmyn, linksmai dairydamasis aplinkui, o man teko sekti iš paskos ir tikėtis, kad iš manęs neliks tik bala.

Nuleidau akis į pirštus. Jie dar porą kartų blykstelėjo, lyg būčiau nusitraukęs įsielektrinusį megztinį. Susikišau rankas į kišenes ir palenkiau galvą. O tuomet dangus prakiuro ir ėmė kristi šiltas lietus.