*ੈ✩‧₊˚

Sudaužei mano telefoną (netyčia). Tavąjį išmečiau per langą (tyčia). Lyg ir lygiosios, bet riejamės tol, kol pradedi sienas daužyti kumščiais. Tavo žinutėse pamačiau tai, ko neturėjau. Šiek tiek (o gal ir daugokai) provokuoju tave norėdama patikrinti limitą. Įdomu, kiek galiu spausti. Ir visai smagu. Nebijau tavo nuožmaus žvilgsnio, apie kurį daug esu girdėjusi, bet matau pirmą kartą.

Siena kruvina, tu rėki, sakai, kad aš debilė. Stipriai suimi mano veidą. Sukandęs dantis pažiūri į akis. Tavosios tokios juodos... kaip požeminio pasaulio valdovo. Čia tūrėtų būti ta vieta, kai sulaukiu smūgio, nes juk taip apie tave jie kalbėjo. Bet tu tik pabučiuoji į skruostą ir priduri, kad myli, nors ir kartais būnu debilė.

Aš dar nenurimstu. Dar truputį noriu pasiaiškinti. Išplėšiu savo veidą iš tavo gniaužtų. Tu kalbi šaltai. Kai tai pabrėžiu, pasiūlai apsirengti jei jau sušalau. Pradedam juoktis. Iš už lovos ištrauki degtinės likučius. Paslėpiau, tačiau, akivaizdu, nesėkmingai. Padarai po kokakolos kokteilį su ledukais, įjungi muziką. Stebiu, kas bus toliau. Atidarai langą, per kurį įsiveržia nakties žvarba ir atgaivina mūsų įkaitusias širdis.

Ištiesi man ranką. Šokam, sakai. Pasiduodu tau. Visada pasiduočiau. Mūsų delnai susijungia. Sukamės ratu, žiūrim į akis, net tos, atrodo, susikibę. Tavo krumpliai dar kruvini, bet aš išsikruvinti nebijau. Niekada nebijojau. Nebijojau ir nusirengti nuogai, iki sielos. Siela gėdos nejaučia. Ji nuoga pati gražiausia. Tad mes sukamės nuogom sielom, susikibę akimis, tylėdami atvėsusiomis širdimis.

Akies kraštu matau, kaip į mūsų langą žiūri sušalę praeiviai. Sninga, tamsu, jie rymo po gatvės žibintu. Matyt, žavisi nuogų sielų šokiu...

Visos mūsų kovos – veda tiesiai iki mūsų lovos. Šokis, kokteilis, o tada ilga naktis pataluose susipynusiais kūnais, skęstant prieblandos šešėliuose...