*ੈ✩‧₊˚

Aš ugnis, o tu – atsparus ugniai.

Aš ugnis, o tu vėjas, kuris man įkvepia gyvybės.

Aš ugnis. Užrakink mane narve – išlydysiu grotas.

Aš esu liepsna ir kibirkštis, aš esu ta, kuri iš pelenų atneša feniksų paukščių pulką. Galiu būti tik tuo, kuo esu.

Tu mano viesulas, kuris kas katą iš naujo įžiebia mano begęstančias kibirkštis. Ir kas bus, kai vieną dieną tavęs nebeliks? Žinau, kad nieko nėra amžino, juolab mūsų. Tokie kaip mes negyvena ilgai, negyvena laimingai. Tu žmonių akyse tik vagis ir narkomanas, o aš – tik tavo kekšė. Bet ką jie išmano? Apie mus, apie mūsų magiją, mūsų ekstazę?

Kaip gera kvėpuoti tavimi ir spjauti į jų žodžius, kurių niekas nedrįsta pasakyti tau į akis. Tu mano, o aš tavo – amžinai. Ne iš tikrųjų, bet širdyse tai taip. Ir kai praeis dešimt, dvidešimt metų, kad ir kur tu bebūsi, prisiminsi mane. Kaip ir aš tave. Mūsų nerimo ir ekstazės akimirkas. Žinau, kad vienu ar kitu momentu tu paliksi šį miestą, išnyksi, bet kai vėl atsirasi, aš tave surasiu. Lauksiu ir ieškosiu iki paskutinio atodūsio, nes man trūks oro, nes po tavęs niekada taip pat nekvėpuosiu...

Ir po visko, jie juoksis kaip aš tave idealizuoju, kaip išaukštinu. Ir keiks tave visokiais vardais. Nes tik tada išdrįs. O aš tylėsiu ir lauksiu. Nes tu mano sielos dalis...