*ੈ✩‧₊˚

Vėjas kaip orkestro dirigentas groja jūros bangomis, kurdamas naktinės baladės crescendo. Oras persisunkęs sūria drėgme, kurią mums į veidus atneša vėjas. Kvepia. Sunku paaiškinti, kuo. Gaivumu, jūra, vėju, žiema. Tavo odekolonu. Meile, kuri plūsta iš mūsų... susikibusių rankų šiluma... šypsenom ir dviejų porų akių, žalių ir rudų, žvilgsniais.

Tavo skruostai paraudę nuo šalčio, kepurė slepia juodus plaukus, savo tamsumu nenusileidžiančius nakties šešėliams. Vėjas košia per paltus. Pilnatis virš jūros. Sniegas dar neištirpęs krante. Jūra taip energingai banguoja, kad atrodo, jog viso pasaulio gyvybė slypi joje. O gal kažkokios nežinomos, nuskendusios dievybės?

Apkabini mane per pečius. Tylim. Tik žiūrim į besiritančias bangas, klausomės jų nostalgiško balso, gal kiek ir pikto... Jis skamba kaip praėjusių metų prisiminimai ir ateinančių dienų pažadas...

Tik vis dar nežinau, ką bangos žada... Širdis kužda, kad nieko laimingo. Kad nelemta nei mano, nei tavo svajonėms išsipildyti. Kad jos duš kaip bangos dūžtą į krantą. Kad mes amžinai būsim tokie... tokie sužeisti dvasios ubagai, gyvenimo parazitai, kurie niekada nepasimoko, kuriems niekas nėra pakankama... kurie ieško tos laimės ir ieško, kol galiausiai supranta, kad niekada net viso pasaulio nepakaks. Kad viskas čia tik beprasmybė...

Bet nesakau tau, stengiuosi apie tai negalvoti. Ir neieškoti tos laimės, nes gal jos ir nereikia ieškoti, o tiesiog atrasti savyje? Bet kuriuo atveju, už laimę man labiau rūpi laisvė. Mums abiem. Ypač tau.

Visgi, šią akimirką egzistencinės mintys, nors ir įkyriai plūstančios tarsi varnos aplink maitą, yra nesvarbios. Mes vėl kartu, žiemą, prie jūros, sušalę ir... šiek tiek laisvi.