*ੈ✩‧₊˚

Šoku apsvaigusi ir visiškai atsidavusi muzikai, tarsi tai būtų mano paskutinė naktis Žemėje. Grubus ritmas mano sielą kelia vis aukščiau ir aukščiau... Blaškausi tarp šiltų kūnų, taip pat pasidavusių melodijai. Tu nešoki. Stebi mane. Tai jau ima tapti savotiška tradicija. 

Sėdi vienas prie stalo ir žiūri į mane tarsi į didžiausią išdavikę, kurios, visgi, vis dar nori. Tas ir kerta labiausiai... Kai pagaliau savo akimis pagauni mano žvilgsnį, pakyli nuo stalo tarytum nebyliai kviesdamas sekti paskui. Ir seku. Sekčiau paskui tave visur, iki galo.

Įsitaisai koridoriuje, ant slenksčio. Atsidaręs lauko duris į nakties žvarbą pūti cigaretės dūmus. O danguje tiek daug ryškių žvaigždžių... Regis, į jas ir žiūri. Tyliai atsisėdu šalia, iš tavo pakelio, numesto ant žemės, pasiimu cigaretę. Net neatsisukęs, bet tarsi viską matydamas, spragteli iš džinsinio švarko kišenės ištrauktu žiebtuvėliu ir uždegęs liepsną atkiši man. Sudvejoju keletą akimirkų, nes mudu visada laikydavomės taisyklės, kad už pridegtą cigaretę lieki naktį skoloje. Kai šitaip susipykom, nežinau, ar noriu būti skolinga tau. Kad ir kokia ta naktis būtų.

Nesulaukęs iš manęs veiksmo, atsisuki. Liepsnos apšviečia tavo kampuotus bruožus, nuo prieblandos pajuodusias akis, nors išties jos rudos lyg šokoladas. Negaliu atsilaikyti prieš tas akis, niekada negalėjau. Pasiduodu tau, nuolankiai pasilenkiu prie liepsnos į dantis įsikandusi cigaretę. Ir leidžiu, kad ją pridegtum.

Klausi kaip sekasi. Lyg niekur nieko. Meluoju, kad gerai ir pasiteirauju, kaip tau. Nemeluoji. Rėži, kad blogai ir eilinį kartą klausi, ar galiu tave pagydyti...

Nieko tau neatsakau, tik pasidedu galvą ant peties, o tu švelniai priglundi prie manęs. Paskui kuždi, klausi, kodėl su juo? Sakai, kad norėtum jį užmušt. Ir mane šiek tiek. Pažadu, kad nemiegojau su juo, tikrai. Tik už rankų laikiausi. Nutyliu apie mano ir jo juoką, ilgus vakarus ir neišsemiamus pokalbius. Tau nereikia žinoti, kaip man buvo smagu. 

Bet jis manęs nemyli. Ir aš jo ne, ne iš tiesų. Labai ant tavęs pykau. Smeigei man į širdį aštriausia šuke, tad... Kita būtų apsiėjusi be keršto. Bet aš ne kita ir niekas niekada nebus tokia kaip aš. 

Kartoji, kad užmuši jį. Pasiūlau ne šiandien. Juokiesi. Tik tu mane supranti. Tik tu mylėt mane moki taip, kaip aš noriu, kad mane mylėtų.

Pasiskundi, kad po mano išėjimo likai visiškai vienas. Nuleidi akis, sakai, kad galiu nemylėt tavęs jei nenoriu, bet turiu kartais ateit. Pažadi, kad nelįsi, kad tik nori pabūt... suardyt tylą, tamsą, tavo buto niūrumą, prašai palieti vystančius kaktusus, nes net ir tie pas tave neišsilaiko...

Sakau, kad nenusišnekėtum, nes myliu tave. Ir negaliu nemylėt. Išpūsdama dūmus pažvelgiu į žvaigždes, o kartu su jais išpučiu ir sunkumą, slėgusį krutinę.

Nusijuoki. Sakai, kad mes juokingi. Suimi mano delnus ir suspaudi. Prašai paglostyt galvą. Paskui pripažįsti, kad atvažiavai manęs atsiimt. Tarsi būčiau koks daiktas, trofėjus... Bet gal ir esu?

Jaučiu kaltę prieš tave. Tikrai. O jos įprastai niekada nejaučiu, nes juk tai mano gyvenimas ir galiu daryti ką panorėjusi, aš juk laisva siela... Bet jaučiau ją. Net ir gėdą jaučiu. 

Pirštais narstau po tavo švelnius, juodus plaukus, bandau juose nuskandint savo kaltę ir gėdą. Kažkas mus kviečia, ieško... Siūlau grįžt. Tu meti cigaretę per duris ir purtai galvą. Niekur neit liepi ir sakai, kad niekada nedingsiu nuo tavęs – juk mus suvedė likimas...