*ੈ✩‧₊˚

Spalvotos šviesos mirga spirgėdamos lyg tyčiotųsi iš tamsos. Sukuosi kambario centre kaip vaikiškoje karuselėje ir, purtydama galvą, plaukais kutenu sau veidą. O tu stebi mane iš šalies su aperolio kokteliu rankoje. Šypsaisi. Akys žiba, norėtum prisijungti, bet dvejoji. Pirmas kartas pas tavo draugus.

Groja negirdėtos dainos, bet šoku, tarsi jas jau šimtmetį klausyčiau. Tavo draugai, kurių beveik nepažįstu, irgi stebi(si). Atrodo, kad jie nepažįsta laisvės, nežino, kas ji tokia. Bijo save paleisti. Tokių kaip aš turbūt nematę.

Pakviečiu tave. Ateini, bet nedrąsiai, dar žvilgtelėji į skeptiškus draugų veidus. Tarp jų vienas besišypsantis. Roko. Jis supranta, jam irgi gražu. 

Įjungi dainą, kuri momentaliai ir be susitarimo tampa mūsų daina, nes vėliau leidžiam ją vėl ir vėl. Paimu tave už rankos. Šalta. Sukamės ratu kaip vaikai. Juokiamės.

O paskui... neprisimenu. Tarsi kas būtų iškirpę dalį filmo juostos.

Vėliau juosta tęsiasi kai bėgam į laiptinę, nesulaikom juoko, tu apsivemi ant sienos, aš paskui, o po to žiauriai juokiamės. Ištraukiu popierinę nosinaitę ir ištiesiu tau. Besijuokdami bėgam į gatvę, kur juokas paskęsta tarp gelsvų žibintų šviesų ir vidurnakčio tamsumų.

Naktimis vis nerandam sau vietos. Kol per spindintį sniegą bėgam namo, patys nesuprasdami dėl ko bėgame, aplinkiniai mūsų baidosi. Žvelgia lyg į bepročius, pabėgusius iš psichiatrinės.

Juokingiausia, kad tokie ir esam, tik psichiatrinė – tai mūsų namai. Kūnai paženklinti vidiniais, nematomais randais. Visas mūsų kelias – tik klaidos. Viena po kitos, viena po kitos...

Tik vienas kitam mes ne klaida. O...

... L I K I M A S.

Abu sužeisti, savo žaizdomis tokie artimi vienas kitam... Tu į mane panašus. Daugiau ir negalėčiau prašyt.