*ੈ✩‧₊˚

Ant šono prakritęs raminamųjų buteliukas. Beveik tuščias, nes viską išgėrei.

Sakai, kad išgydyčiau. Tarsi būtum mano ligonis, o aš – tavo ligoninė. Kaip pagydyt, kai siela serga?

Sėsdamasi šalia, ant žemės, klausiu, kodėl tiek jų išgėrei. Eilinį kartą neturi pasiteisinimo, tik giliai atsidūsti atsirėmęs į petį... Pats nežinai, ko iš šio gyvenimo nori. Bet iš manęs prasta patarėja, nes ir aš nei savo kelio, nei kažkur pakelėse pasiklydusios savęs nerandu.

Kas aš? Kas tu? O kas mes?

Niekas atsakymo nežino.

Užsimerkiam. Šio sumauto, godaus bei plėšrūniško pasaulio laikas ir erdvė išnyksta. Ir atsirandam naujoje realybėje. Sėdim ant žemės, užlošę galvas, tarsi kažką ten, viršuje, užmerktom akim matytume. Bet nieko nematom, tik jaučiam.

Jaučiu, kaip tavo venose pulsuoja kraujas. Kaip tvinksi širdis, kaip plaučiai, suteršti tabaku, išsiplečia ir susitraukia. Kaip siela, sutepta nuodėmėm ir blogais darbais, plazda tavo kūne. Tyresnė nei tavo mintys. Tyresnė, nei manai. Niekaip neišmoksti narplioti savęs. Nei po siūlelį. Ir vis klausinėji manęs, tarsi būčiau egzistencialistė... Turbūt norėtum, kad būčiau egzorcistė. Kad išvaryčiau iš tavęs tai, kas slegia.

Bet aš tik žmogus su tuščiais partnerio, šeimos ir karjeros būstais horoskopo diagramoje. Tarsi man tokie dalykai būtų nenumatyti. Tarsi turėčiau surasti kitokį tikslą gyvenime nei žmonių masė. O kur jo ieškoti – nežinau. Išvis, mes abu nieko nežinom.

Surandi mano ranką ir suspaudi. Tyli. Ramus. Nežinau, ar nuo tablečių, ar dėl manęs... Glaudiesi, prašai, kad dar truputį neatsimerktume. Ir pasakoji, ką užsimerkęs matai: purvinas gatves, mus bėgančius per lietų tamsoje, kraują, tekantį tau iš lūpos ir kaip mes juokdamiesi pasibučiuojam. Išsikruvinu ir aš nuo tavęs. Mano tušas nubėgęs ir paakiai juodi, bet mums viskas taip juokinga... Klausi, ar prisimenu. Sakau, kad prisiminsiu visada. Ir kad graži ta mūsų melancholija...

O mes tokie laimingi kartu būdami liūdni.