Nors pabudusi neprisiminiau, ką sapnavau, bet jaučiausi, tarsi būčiau kažką praleidusi.

Ar žinote tą jausmą, kai nujauti, kad kažką pamiršai, tačiau nepameni ką? Šis pojūtis mane persekiojo nuo pat ankstyvo ryto. Tačiau dabar, laikrodžiams mušant devintą valandą ryto, vis dar jaučiausi keistai. „Ką aš pamiršau?" - nesustojau mąstyti, bet viskas atrodė įprastai. Per daug normalu. Nusprendžiau užsukti pas Elijų, kad išvyčiau niekam tikusius prisiminimus iš galvos. Pabeldžiau į jo darbo kambario duris, tačiau nemanau, kad patėvis išgirdo. Šiek tiek pravėriau duris, žvilgteldama į vidų. Elijus sėdėjo prie stalo, nugara į mane. Mačiau jo iš po nakties susitaršiusius juodus plaukus, kuriuos vagojo keletas žilų sruogų. Suvokiau, ką jis veikia, tad tyliai uždariau duris ir leidau tęsti rytinę veiklą. Patėvis turėjo paslaptingą ritualą, kurio reikšmės nesuprantu iki šiol. Kasryt Elijus ridena šešis skirtingų spalvų kauliukus ir pagal iškritusią skaičių seką sprendžia, kokia bus diena. Keista, tiesa?

Pašokau, kai durys atsivėrė. Buvau pričiupta šnipinėjant, tad man pasidarė labai nejauku. Elijus apie tai nepasakė nė žodžio. Jis nusišypsojo, leisdamas akių kampučiuose susidaryti smulkioms raukšlelėms ir perbėgo pirštais per savo trumpai kirptą barzdą.

- Labas rytas, mieloji, - mieguistu balsu pasisveikino, pabučiuodamas mane į žandą.

- Labas rytas, - nuoširdžiai nusišypsojau.

Mano santykiai su patėviu buvo itin geri, kartais galvoju, kad net geresni, nei su mama. Kai jis atsirado mano gyvenime, iš visų jėgų stengėsi man padėti. Buvo praėję kiek daugiau nei pusė metų po tėčio suėmimo, jaučiausi emociškai palaužta, mamai taip pat reikėjo paramos. Turėjo tuoj gimti Edis, viskas darėsi vis labiau komplikuota. Elijus stengėsi būti geru draugu mamai, neskubėjo ir leido pačiai viską apgalvoti. Jie susituokė po ketverių metų, man tai buvo ilgas laiko gabalas įsitikinti, kad jis nenori nieko savanaudiško iš mūsų šeimos, ir pradėti pasitikėti. Dabar gerbiu patėvį už šiuos veiksmus, kad palaikė, kai mums buvo sunku ir įnešė šviesos į visų gyvenimus.

- Anksti pabudai? - nusižiovavo suklapsėdamas rusvai žaliomis akimis.

- Maždaug prieš valandą, - gūžtelėjau pečiais.

Nebuvau mėgėja ilgai miegoti. Man užtekdavo keleto valandų, kad visiškai pailsėčiau, todėl pabusdavau tikrai anksti. Likusi šeimos dalis miegodavo, tad mėgdavau susirangiusi lovoje skaityti knygą, glostoma rytinių saulės spindulių.

Atsisveikinusi su tėvais užsimečiau ant pečių džinsinį švarkelį ir išslinkau į lauką. Šiandien planavau susitikti su Ariele - ji pažadėjo mane nusivesti paragauti skanių, tik šiose apylinkėse gaminamų ledų. Sutikau, man reikėjo išsiblaškyti, tuo labiau, kad jau senokai prastai miegu. Draugų kompanija nepamaišytų ir po vakarykščių įvykių, kurie tikrai nepagerino mano savijautos. Autobusų stotelėje lūkuriavau viena - Arielė pažadėjo mane pasitikti miesto centre, esą ten ji turi reikalų. Meldžiausi, kad atvažiuotų naujesnis autobusas, kuris įgarsina stotelių pavadimus, nes kitaip tikrai atsidursiu kitoje pusėje.

Lengviau atsidusau, kai pamačiau iš tolo blizgančią transporto priemonę. Jų mieste buvo tik trys, patys naujausi autobusai, visi likę buvo kelių dešimčių metų senumo - jais važiuodamas jauteisi tarsi lėktum linksmaisiais kalneliais ir tuo pačiu metu būtum įkišęs galvą į viršgarsinę skalbimo mašiną. Neapsakomas jausmas.
Autobuse sėdėjo motina su vaiku, dvi pagyvenusio amžiaus moterys, kurios kalbėjosi taip garsiai, lyg norėtų, kad jas girdėtų kelių šimtų metrų atstumu. Nuslinkau į galą ir susirangiau priešpaskutinėje eilėje - manęs laukė bent penkiolikos minučių kelias.

Atrėmusi galvą į stiklą mėgavausi vibravimo pojūčiu, kuris man panėšėjo į skridimo jausmą. O gal tiesiog į važiavimą autobusu, skruostu prisiglaudus prie stiklo?

Stebėjau pro šalį slenkančius vaizdus, autobusas stabtelėjo, įlipo vyriškis, kitoje stotelėje išlipo viena moteriškių. Atrodė, kad prie manęs nuolatos kinta žmonės, tik aš sėdžiu gale, užsikėlusi koją ant kojos ir nesiruošiu niekur pasitraukti. Išlipo ir antra moterėlė, autobuse pagaliau pasidarė tylu. O gal tyliau, nes priekyje pravirko kūdikis? Gyvenimiški garsai man netrugdė, buvo malonu jausti, kaip jis verda aplinkui, nuolatos kinta ir pasisuka kita linkme. Kaip sakoma, tu niekada nebūsi vienas, visada atsiras žmogus, kuris pereis su tavimi per tamsą, o tuomet išnyks kaip vanduo dykumoje pakilus saulei. Jei nespėsi jo sučiupti, jis išsprūs pro pirštus ir paliks nieko nepešusią, ištroškusią, vidury neaprėpiamų smėlynų. Ir tu lindėsi viena, kol neišvysi karavano, melodingai linguojančio link tavęs...

Krūptelėjau, kai prie manęs prisėdo vaikinas. Autobuse dar buvo likusios kelios laisvos eilės, tačiau jis pasirinko atsisėsti šalimais. Tai buvo kad ir menkutis paįvairinimas nykioje kelionėje autobusu. Susidomėjusi nužvelgiau jaunuolį. Jis buvo mano bendraamžis, tankių, kone juodų, plaukų ir guvių akių, kurios dabar buvo įsmeigtos į tolį. Iš vaikino ausinukų galėjau šiek tiek girdėti muzikos ritmą, tad panorau paklausti, ko klausosi. „Nenusišnekėk," - supeikiau save. Tuo metu jis atsisuko mano pusėn ir draugiškai nusišypsojo. Suglumau, šiandien jau antrą kartą buvau pagauta spoksanti.

Nejauku, nejauku, nejauku.

Tačiau tamsiaplaukis ilgai neužsibuvo. Pavažiavęs vos kelias stoteles jis išlipo, vėl palikdamas mane vieną. Tai man pasirodė kone komiška - kas važiuoja autobusu dėl poros stotelių. Kitavertus, jaučiausi maloniai, kad mano vienišumas buvo paįvairintas.

Atrodė, kad šiandiena bus visiškai įprasta - jokių neįprastų vaizdinių ir pojūčių, kurių negalima paaiškinti. Deja, mano noras sugriuvo tarsi domino virtinė, pajudinta švelniu piršto mostu. Vis dar atrėmusi veidą į stiklą pastebėjau, kad link mūsų dideliu greičiu lekia kitas autobusas. Paklaikusi norėjau šokti ir bėgti, bet sustingau, negalėdama pajudėti. Netrukus pajutau smūgį. Kita transporto priemonė trenkėsi į šios galą, užsidengiau ausis, kęsdama nepakeliamą metalo džeržgimo garsą, kuris galėjo išlydyti ausų būgnelius. Tuomet pajutau, kad autobusas sustojo ir baikščiai pakėliau akis. Ačiū Dievui, kitas autobusas turbūt tik nurėžė į galą, bet didesnės žalos nepadarė. Tik per stebuklą sugebėjau išlikti gyva.

Drebančiomis tarsi želė kojomis išslinkau iš autobuso. Aplink jau trynėsi žurnalistai - arba aš lipau taip lėtai, kad jie sugebėjo atlėkti iš kito miesto galo, arba jie tikrai turi teleportacijos galių. Vienas jų prilėkė prie manęs, bet nesulaukęs atsako puolė ieškoti kito pašnekovo. Aš vis dar buvau šoko būsenoje, nepajėgiau suprasti kas vyksta, apie ką vyksta pokalbis, kas teiraujasi mano vardo. Jaučiausi tarsi būčiau akimirkai išmesta į atvirą kosmosą sklandyti be tikslo. Atitokau tik rankoms apsivejant mano pečius, pajutus švelnų apkabinimą. Tik tai pajėgė mane grąžinti į realybę iš apsauginės pasąmonės būsenos. Išgirdau tylius paguodos žodžius, tačiau vis dar nepajėgiau atsimerkti, vokai atrodė lyg švininiai. Galiausiai sugebėjau atsimerkti ir švelniai priglusti prie auksinių plaukų.

- Viskas gerai, viskas gerai, - kartojo Arielė. - Ei, ar girdi mane?

Tuo metu kažkas manyje trūko. Iš akių pasipylė ašaros, verkiau ne tik dėl vos per plauką manęs nepasiekusios mirties, bet ir dėl visų pastarųjų įvykių. Arielė kantriai leido išsiverkti ant jos peties, nieko nesakė ir neklausė. Pagaliau man palengvėjo. „Baik žliumbti, susiimk!" - subariau save mintyse.

- Ačiū, - nusišypsojau.

- Nereikia man dėkoti, Aleksija. Viskas gerai.

Pakilo vėsaus vėjo gūsis, kuris atvėsino įkaitusią žemę ir sustirusias širdis. Įsitvėrusi draugės peties pagaliau galėjau pakilti ir bent šiek tiek nurimti.

- Matau, kad jautiesi daug geriau, - skaidria šypsena apdovanojo Arielė.

Linktelėjau ir mes kartu pasitraukėme iš vis didėjančio sąmišio. Žurnalistai ėmė filmuoti įvykusią situaciją, o aš mažiausiai norėjau pakliūti į televizoriaus ekranus. Geriausia įsivaizduoti, kad viso to nebuvo.

Pusseserė vis vien nusitempė mane ledų, nors mieliau būčiau grįžusi namo ir šleptelėjusi į lovą. Kita vertus, išgyvenus tokį kiekį adrenalino saldėsis buvo neįtikėtinai skanus. Galbūt man tikrai reiktų imti rašyti autobiografinį romaną? „Klaudfogo nelaimėlė". Jau įsivaizduoju, kad lentynos būtų šluote iššluotos.

- Negaliu patikėti, kokie žmonės paviršutiniški, - prunkštelėjo Arielė nulydėdama žvilgsniu minią žmonių. - Iš avarijos jie padarė kažkokį profesionalų šou.

Palingavau galva. Jau seniai pastebėjau, kad visuomenė mėgsta pasišaipyti iš kitų žmonių nelaimių. Atrodo, lyg tai būtų mūsų genetikoje. Net maži vaikai išgirdę trenksmo garsą lekia avarijos pusėn, trokšdami patirti nuotykį. Mažyliai dar nesupranta, kaip neteisinga juoktis iš nesėkmių, tačiau suaugę piktybiškai mėgaujasi šia galimybe. Kas gali būti maloniau, nei žiūrėti, kaip dega kaimyno namas?

Ūmai šviesiaplaukė kostelėjo prarijusi per didelį kasnį ledų ir nenuleido akių nuo telefono ekrano.

- Tavo tėvams tai tikrai neprasprūs pro akis, - sušnypštė atkišdama man mobilųjį.

Naujiena apie netikėtą avariją jau buvo pasklidusi internete, todėl ėmiau skaityti straipsnį. Nors jis neatskleidė labai daug informacijos, bet keletas detalių tikrai neramino. Viena jų - ryški mano nuotrauka. Stovėjau šalia sužalotos transporto priemonės žvelgdama priešais save. Kelios plaukų sruogos netvarkingai gulėjo ant mano kaktos, o skruostai įraudę dėl baimės.

- Jiems tai labai nepatiks.

Pasibjaurėjau žurnalistų darbu. Kas jiems leido užfiksuoti pačias nemaloniausias akimirkas? Sveiki atvykę į miestelio laikraštį.

***

Viskas buvo per daug painu. Paslaptingos vizijos, Edžio piešiniai, net ta mergina - šios detalės sugulė į bendrą, nesuprantamą visumą. Bandžiau atsikapstyti labirintuose, tačiau nemačiau nei sprendimų, nei pirmų žingsnių link jo.

- Ei, - išgirdau šūksnį pajutusi stiprų smūgį į petį.

Aš buvau vėl išklydusi į apmąstymų pasaulį ir nemačiau, kas dedasi aplinkui. Priešais mane pasilenkęs stovėjo vaikinas, paskubomis rinkdamas ant žemės išsisklaidžiusius dokumentus. Norėjau riktelti iš tokio banalumo. Ši situacija buvo daugybę kartu regėta romantiniuose filmuose.

Tačiau to nepadariau.

Vietoje šūksnio drauge su Ariele šokome jam padėti, o man iš burnos pasipylė atsiprašymo žodžiai. 

- Atsiprašau, - kalbėjau nuoširdžiai, bandydama sugaudyti lapus, kol jų nepasičiupo vėjas.

Ištiesiau šūsnį lapų, kurie neatrodė taip blogai, kaip galvojau. Tik dabar atradau laiko nužvelgti vaikiną - pilkšvai dažyti plaukai, mėlynos akys, kurios buvo kupinos tiek pagiežos, kad atrodė, jog jis nori mane pasmaugti.

- Žiūrėk kur eini, - piktai burbtelėjo šviesiaplaukis ir apsisukęs ant kulno išdidžia eisena nuskubėjo tolyn.

„Pasipūtėlis," - pamaniau nulydėdama jį žilgsniu. Tačiau akivaizdu, kad Arielė taip negalvojo.

- Aleksija, juk tai taip romantiška! - krykštė ji. - Taip ir prasideda meilės istorijos!

Šyptelėjau neatsakydama. Mano gyvenimas dabar tikrai nebuvo panašus į jausmingą pasaką.

***

Galvą pragariškai gėlė, kai išėjau į naktį. Šįkart buvo šilta, malonus vėjas gairino man veidą, o šiluma susiliejusi su tamsa sukėlė gražų kontrastą. Žinoma, mama norėjo, kad likčiau namuose, tačiau man labiau nei visad reikėjo pasprukti.

Kai grįžau namo, patėvis manęs paklausė, ar mačiau avariją miesto centre. Tai man pasirodė neįtikėtinai keista - jei jis skaitė straipsnį, tikrai turėjo pastebėti mano nuotrauką. Tačiau apie ją Elijus nepasakė nė žodžio.

Netrukus išaiškėjo tiesa.

Straipsnyje senosios nuotraukos nebebuvo. Nauja nuotrauka buvo padaryta tuo pačiu kampu, bet mano atvaizdo joje nesimatė. Šįkart negalėjau sakyti, kad tai buvo haliucinacija - Arielė ją irgi matė. Vienintelis logiškas paaiškinimas buvo, kad žurnalistai susivokė ir akimirksniu ją panaikino.

Lyžtelėjau viršutinę lūpą, gerklė vėl buvo išdžiuvusi, o aš, žinoma, buteliuką su vandeniu palikau namie. Atsigręžiau atgal, bet nesiryžau grįžti - patogumai gali palaukti. Kišenėje suvibravo telefonas. Sugraibiau jį pirštais, bet prieš atsiliepdama gerokai suabejojau. Skambino nežinomas numeris su aiškiu kitos šalies kodu. „Nebūk bailė, jetus," - pagalvojau paspausdama atsiliepimo mygtuką.

- Klausau?

Nė garso. Atrodė lyg kažkas būtų įkišęs telefoną į vakuumą - tik tai paaiškintų tokią garsų izoliaciją. Turėjau girdėti kvėpavimą, žingsnius, bet ką. Nieko.

- Kas čia skambina?

Vis dar jokio atsako. Nevalingai nugara nubėgo šiurpas. Panorau tučtuojau padėti ragelį, bet nepažįstamasis tai padarė pirmas.

- Dar vienas nevykęs pokštas.

Ir kodėl visokios nesąmonės įvyksta vienu metu?

Papurčiau galvą. Nenorėjau leisti savo vaizduotei žaisti pragariškų žaidimų su mano pasąmone - daugiau ne. Reikia išlikti blaivaus proto, taip, kaip mokė mano tėtis.

Krūptelėjau išgirdusi žingsnius. Dar kartą atsigręžiau atgal, bet vis dar mačiau tą patį tuščią kelią. Pradėjau eiti gdeičiau, širdis, apimta adrenalino, daužėsi dar beprotiškiau ir proto balsas negalėjo jos nuraminti. Kai dar sykį atsisukus tolumoje išvydau artėjantį siluetą, mane apėmė panika. Namo parlėkiau bėgte ir man visiškai nebuvo įdomu, ar tai buvo dar viena vieniša senutė.

Mane kažkas sekė.

___

Labai atsiprašau visų, kurie ilgai laukė šios istorijos. :') Kažkodėl noras ją rašyti labai šokinėja - kartais norisi rašyti net kelis skyrius, o tuomet motyvacija dingsta ilgam. Tačiau tikiuosi, kad pavyks atsigriebti ir džiaugiuosi, kad esate su manimi!