Šis namas varo mane iš proto.

Jau savaitė, kaip gyvenu Klaudfoge, bet neatrodo, kad greit apsiprasiu. Kur be eičiau, mano kūnu laksto šiurpai, verčiantys grąžyti rankas ir bijoti, bijoti, bijoti. Tačiau taip jaučiuosi visur - atrodo, kad kiekvienas debesų rūko miesto kampelis siurbia iš manęs gyvybės syvus. Galbūt ne namas kaltas.

Galbūt.

Apačioje vėl ginčijosi mama su Elijumi. Nors galėjau suprasti pavienius sakinius, bet pati ne itin domėjausi konfliktu. Sklido aršūs šauksmai, staiga išgirdau dūžtančios lėkštės garsą. Auč, pasirodo ginčas įgavo pagreitį.
Iš lauko atsklido tylus vaikiškas kikenimas. Nusipurčiau. Dėl pastarųjų įvykių turbūt visą gyvenimą nebeapkęsiu mažų vaikų džiaugsmo išraiškos.

Pakilusi iš savo vietos nupėdinau iki brolio kambario. Pabeldusi pravėriau duris, išvysdama jaunąjį menininką palinkusį virš stalo. Jam visiškai netrukdė triukšmas, dažnai pagalvodavau, kad Edis galėtų piešti net už lango krentant bomboms ir skraidant koviniams naikintuvams. Tyliai pritipenusi pažvelgiau per petį. Baltame lape išryškėjo medžio kontūrai ir susidomėjusi laukiau, ką jis nupieš daugiau, tačiau tuomet brolis suriko ir pilvu užsigulė ant naujojo piešinio.

- Lekse! Kiek kartų sakiau, kad nežiūrėtum neužbaigtų mano darbų! Štai ten, - devynmetis parodė pirštu. - Gali pasižiūrėti.

Paėmusi nuo stalo storą juodą segtuvą kietu viršeliu ėmiau vartyti piešinius. Jie buvo vienas už kitą gražesni - neprisimenu, kada paskutinį kartą mačiau jo kūrinius. Ūmai stabtelėjau pamatydama regėtą vaizdą, o gal greičiau girdėtą pasakojimą. Viduryje plataus asfaltuoto kelio buvo ryškiai nupieštas siluetas, kurio kontrastą ryškino raudonai oranžinis vakaro dangus. Piešinys buvo nutapytas taip profesionaliai, kad atrodė, jog žmogaus atvaizdas artėja ir tuojau išlips iš lapo rėmų.

- Edi, - mano balsas sudrebėjo. - Kaip sugalvojai nupiešti šį piešinį?

Brolis atsainiai užmetė akį į atverstą albumą ir gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau, gal kažkur mačiau, gal susapnavau. Nepamenu.

- Ar galiu jį pasiimti?

Edis vėl gūžtelėjo pečiais. Tai buvo ganėtinai keista, nes berniukas ne itin mėgdavo dalinti piešinius, o dabar atrodė, tarsi jam nerūpėtų. Lyg šis piešinys jam visiškai nieko nereikštų.

***

Nuo tada ėmiau rinkti brolio piešinius. Vieną, du, dabar jau tris piešinius laikiau savo rankose. Jei sudėtum juos vieną ant kito ir pakeltum prieš šviesą, nustebtum - piešiniai buvo kone identiški. Kad ir koks geras dailininkas bebūtum, nutapyti tris beveik vienodus darbus buvo neįtikimai sunku, beveik neįmanoma. Kita vertus, gyvas įrodymas gulėjo man prieš akis. Darėsi vis labiau ir labiau keista.

Edis užsivėrė. Man nepatikdavo keltis iš vietos į vietą, bet berniukas priimdavo tai itin asmeniškai. Jis nenorėjo palikti vos susirastų draugų, kažkodėl nuolatos manė, kad kraustimasis yra jo kaltė. Šis miestelis Edžiui taip pat nepatiko. Brolis ėmė vis mažiau išeiti į lauką, per dienas sėdėjo kambaryje ir piešė tuos pačius piešinius. Vieną po kito. Kad ir kaip baisiai skambėtų, kartais susimąstau, galbūt iš tiesų brolis atėjo pas mane tą naktį, galbūt ši istorija yra tikra, galbūt tuo metu dar nesapnavau. Tačiau nuvydavau tą mintį, palaikydama ją nelogiška ir mažų mažiausiai keista. Juk negalėjo būti tikrovė.

Dangumi lakiojo tamsūs debesys, tad penkta valanda tapo panaši į devintą valandą vakaro. Lauke pakvipo lietumi, tad nudžiugusi iš karto išlėkiau kieman. Turbūt atrodo keista, kodėl taip mėgstu tamsą, kodėl ji man patinka net po lankančių košmarų? Atsakymas paprastas - nuo mažens man patiko tamsa, joje jaučiausi saugesnė, įsivaizduodavau, kad besislapstantys šešėliai gali mane apsaugoti. Tai tėvams atrodė keista, tačiau jie niekada nepasakė apie šį mano pomėgį blogo žodžio. Tad ir dabar, košiama kylančio šiaurės vakarų vėjo, jaučiausi kaip niekada gerai.

Klaudfogas man patiko vienu aspektu - namai buvo tolokai vienas nuo kito, čia ne dažnai lankėsi žmonės, tad ši vietovė labiau panėšėjo į kaimą nei į miestelį. Jei būčiau šią akimirką kažką pakeisti, būčiau palikusi, kaip yra. Prietemą, kylantį rūką, tamsų kraštovaizdį ir net už manęs sklindančius žingsnius. Tik suvokusi, ką pagalvojau staiga atsigręžiau atgal. Deja, migla slėpė persekiotoją, o aš pasijutau tarsi būčiau klasikiniame siaubo filme. Nejučia apėmė nuojauta, lyg tuoj priešais mane išlys kauke užsimaskavęs psichopatas ir sugriebs man už gerklės ledinėmis rankomis. Žingsniai priartėjo, aš panorau sušukti pagalbos, kol iš rūko išniro vyresnio amžiaus moteris ir palinkėjusi geros dienos nuskubėjo tolyn.

Darausi tikra paranojikė.

Šyptelėjusi papurčiau galvą. Kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro, bet šįkart aš jaučiausi iš tiesų nemaloniai, kad dėl menkiausio krepštelėjimo sugebu vaizduotėje susikurti baisiausius scenarijus. Iš manęs išeitų nebloga rašytoja, tiesa?

Patraukiau toliau, nesirūpindama dėl kintančių oro salygų. Nenorėjau pasilikti namie, sutikti Edį ar Elijų, nežinia kodėl neišvijau minties, kad galbūt, tik keletu procentų, galima įrodyti, kad šiurpi naktis iš tikrųjų egzistavo. Kažkada skaičiau, kad pasimetimas tarp tikrovės ir fantazijų pasaulio gali rodyti pirmuosius ženklus į psichinę ligą. „Absurdas," - pagalvojau. Jaučiausi visiškai sveika. Tik šis miestas darė blogą įtaką. Nežinau kodėl. Gal jis buvo pastatytas viename tų mistinių taškų, kurie veikia žmonių psichiką? Tuomet kodėl čia dar kažkas gyvena ir gyvenvietė nėra tapusi miestu - vaiduokliu? Tačiau tai gali būti ir mano absurdiškos mintys - galbūt Klaudfogas yra visiškai normalus.

Tik mano pasąmonėje dedasi keisti dalykai.

Įėjau į miškelį ir stabtelėjau. Ką aš čia veikiu? Stoviu visiškoje prietemoje, kurią tirština tankiai suaugę medžiai, o aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Neįtikima. Šįkart mano užmojai nustebino net mane pačią, o tai pasitaikydavo nedažnai. Stovėjau vidury medžiais apaugusios vietovės, visiškai viena, jau spėjus sutemti. Nuostabu. Išsitraukiau iš kišenės mobilųjį telefoną ir panaudojau galinę šviesą kaip žibintuvėlį. Iš bėdos tiks. Dabar troškau kuo greičiau išsinešdinti iš šios vietos ir sėkmingai grįžti namo. Žengus žingsnį po kojomis sutraškėjo keletas smulkių šakelių - telefonu nepavyko apšviesti nieko įtartino. Eidama koja už kojos lengvai slinkau šviesos link, tikėdama ten rasti išėjimą. Sustojau apsidairyti, bet aplink nepastebėjau pakitimų. Buvo paslaptingai tylu ir trenkė pirmaisiais pūti pradedančiais lapais. Staiga nustėrau, už nugaros išgirdus sutraškant dar keletą sausų šakų.

- Sveiki? Ar čia kas nors yra?

Jokio atsako. Šią akimirką pasižadėjau neleisti užsigalvojus nešti kojoms kur tik papuola. Nežinia, kur būčiau pakliuvusi kitą kartą, gal užsisvajojusi būčiau nusiritusi nuo kalno ar patekusi po automobilio ratais.
Ūmai kažkur šalia nuskambėjo skardus mažos mergaitės juokas. Nustėrau, nugara nubėgo šiurpas. Žingsniai dar buvo pateisinama, tačiau mergaitė vakare, vidury miškelio?

Paklaikusiomis akimis apsidairiau aplinkui, tačiau telefonas neapšvietė nieko, ką galėčiau išvysti. Dabar buvau iš tiesų persigandusi. Trokšdama ištrūkti iš miškelio, kuris paslaptingai virto tankia giria, puoliau bėgti, kliūdama už kupstų ir samanomis apaugusių įdubų. Atrodė, kad aplinkui girdžiu juoką, jis tampa piktas ir artėja vis arčiau, kad ir kokiu greičiu bebėgčiau. Kvatojimasis tapo toks garsus, kad panorau užsikimšti ausis, bet stengiausi to nepadaryti. „Bėk, tiesiog bėk!" - rėkė mano vidinis aš.

Bėk, jeigu nori išlikti gyva.

Ir aš bėgau. Suakmenėjusiomis nuo nuovargio kojomis, padažnėjęs kvėpavimas išdavė prastą mano fizinę būklę. Galiausiai sustojau. Suvokiau, kad jau seniai nebegirdžiu šiurpaus juoko, gal jo net nebuvo. Dabar stovėjau kitoje miškelio pusėje, atokiau nuo namų, viena. Nežinau, kas buvo baisiau - vaikščioti vienai ar kažką sutikti. Šiurpu prisipažinti, tačiau antrasis variantas būtų labai nelaukiamas. Apsidairiau. Netoli nuo savęs pamačiau upę, upokšnį - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Išsišiepiau tarsi vaikas gavęs saldainį - vis šiokia tokia įvairovė nykioje kasdienybėje. Klupčiodama patraukiau link vandens šaltinio ir pritūpusi prisisėmiau pilnus delnus šalto vandens. Apsišlaksčiusi juo veidą palaimingai užsimerkiau. Netikėtai išgirdus sušlamant krūmams nustėrau ir išplėčiau akis.

Viskas gerai. Tai tik tavo vaizduotė.

Pati tuo netikėjau. Pažvelgusi į savo delnus sužiaugčiojau ir vos neatsikračiau pietų. Rankos buvo nusidažiusios raudonai, pirštais nusivaliau lūpų kamputį, jis taip pat buvo išteptas tamsiai raudonu skysčiu. Kraujas, jis buvo visur, o aš negalėjau jo atsikratyti. „Ką aš čia veikiu, kas čia per upė?" - nepalioviau klausinėti, nors nesugebėjau rasti atsakymų. Tiesiog tupėjau išsižiojusi, netekusi žado, stiklinėmis akimis žvelgdama į rankas. Mano burna sudarė tokią pailgą „o" raidę, kad šiek tiek praplėtus būčiau galėjusi įkūnyti vieną tų baisių apsėstųjų, juodomis akimis ir plačiai atvipusiu žandikauliu.
Atsitraukiau vis toliau, atbulomis kibdamasi į žolę ir paklaikusiomis akimis žiūrėdama į tolį. Ūmai suvokiau, kad po rankomis nebejaučiu žemės, nedaug trūko, kad kūlversčiu įkrisčiau į upę. Man to neleido ranka, staigiai sugriebdama mane už peties ir patraukdama toliau nuo krašto. Sustingusi pakėliau galvą, išvysdama žmogystą, kurio veidą dengė vakaro sutema.

- Atsargiau, - per miškelį nuskardėjo per daug švelnus, mergaitiškas balsas. - Šlaitai čia labai statūs.

- Jo, pastebėjau, - abejingai sumurmėjau, valydamasi nuo džinsų žemes, nors širdis suspurdėjo iš džiaugsmo, sutikus žmogų.

Atsistojusi nusprendžiau atidžiau apžiūrėti merginą. Ji buvo maždaug mano amžiaus, aukšta, itin smulkaus sudėjimo ir veido bruožų. Merginos trumpi šviesiai rusvi plaukai atrodė tarsi nurėžti peiliu, o kairį žandą vagojo nedidelis, tačiau ryškus randas. Bet tai nedarkė josios išvaizdos, rudaplaukė atrodė vėjavaikiška, nutrūktgalvė, tokia, kokių visą gyvenimą vengiau.

- Ar žinai, kaip išeiti iš šios vietos? - pasikasiusi pakaušį nusprendžiau vis dėlto neignoruoti merginos, nors pasąmonė visu balsu rėkė bėgti nuo jos kuo toliau.

- Žinoma, - ji džiaugsmingai sušuko, tačiau aidas tikrai neskambėjo maloniai. - Eime.

Toliau ėjome tylėdamos. Rudaplaukė keletą kartų pasuko dešinėn, šiek tiek paėjome tiesiai, tuomet mergina sustojo.

- Štai, - ji mostelėjo ranka, šypsodamasi ligi pat ausų. - Dar paėjusi tiesiai išeisi tiesiai priešais Lisono gatvę. Gero kelio, Aleksija, o aš lekiu.

- Ačiū? - ištariau, bet mano balsas greičiau priminė klausimą.

Merginos nebebuvo.

„Keista," - pamaniau. Gūžtelėjusi pečiais patraukiau nurodytu keliu ir iš tiesų netrukus pasiekiau išėjimą. Deja, stovėjau visai kitoje pusėje, tad iki namų laukė dar nemažas kelio gabalas.

Velnias.

Piktai murmėdama patraukiau namų pusėn. O kas beliko? Išvis, ar norėjau patekti į miškelį ir jame klaidžioti bent keletą minučių? Ne. Taip pat nenorėjau ir merkiant lietui pėdinti tamsiomis gatvėmis. Taip, pradėjo lyti. Nors lietus buvo šiltas, vasariškas, tačiau aš vis vien jaučiausi lyg tas paniuręs katinas iš socialinių tinklų juokelių. Prilipusiais plaukais, nes, žinoma, palikau namie skėtį, sustirusiomis kojomis ir bloga nuotaika.

To - bu - la.

Kai man einant toliau, pro šalį dideliu greičiu pralėkė automobilis, aptaškydamas mane nuo galvos iki kojų, norėjau kaukti vilku arba riebiai nusikeikti. Deja, negalėjau padaryti nei vieno, nei kito. Ne taip buvau auklėjama, juk buvau gerutė tėvų dukrelė. Tačiau ar tikrai?

Galiausiai pasiekusi namus prieškambaryje akimirksniu nusispyriau batus ir patraukiau į vidų. Svetainėje sėdėjo mama. Ji pažvelgė į mane piktoku žvilgsniu, tačiau pamatydama mano nepavydėtiną situaciją suprunkštė. Stovėjau tarpduryje, kone iki smakro nutįsusiais lūpų kampučiais ir aplijusias akiniais, iš po kurių nesimatė mano kraugeriško žvilgsnio. Norėjau sušilti ir užmigti, bet mama net nesirengė man padėti, o tyliai kikeno.

Ačiū, mama.

- Mama, - pyktelėjau - Gal jau gali nustoti juoktis?

Mama nustatė rimtą veidą, nors jai ir nelabai sekėsi.

- Aš tikrai nerimavau ir buvau nusprendusi skirti tau namų areštą, tačiau dabar matau, kad tikrai negėrei kokiame užkampyje.

Mano akys išsiplėtė lyg lėkštutės. Negalėjau patikėti, kad mama manė, jog galėčiau taip pasielgti. Nebuvau mėgėja išgerti, o cigaretės ar narkotikai manęs visiškai netraukė. Fu.

- Mama!

- Ši reakcija verta milijonų, - vis dar kikeno ji.

Susiraukusi jau planavau apsisukti ant kulno ir patraukti į savo kambarį, bet šį kartą buvau sustabdyta kitokio, jau griežtesnio, mamos balso.

- Bet iš tikrųjų, kur buvai keturias valandas?

Kilstėjusi antakį atsisukau. Išsitraukusi iš užpakalinės kelnių kišenės mobilųjį pasižiūrėjau laiką. Išties, rodyklė nuo penktos valandos buvo pasisukusi link po devynių penkiolika. Neįmanoma. Kaip aš galėjau būti kelias valandas, kai man atrodė, kad praėjo tik keletas minučių?

- Pasiklydai? - vis dar šypsodamasi paklausė mama.

- Kaip ir.

***

Ploviausi rankas. Vis dar negalėjau atsikratyti pojūčio, kad jos padengtos šviežiu, dar šiltu krauju. Aš gėriau vandenį, tačiau nebuvo Kūčių vakaras, o ir jis virto ne vynu, o žmoniškaisiais syvais. Tą akimirką jaučiausi lyg žmogžudė, galbūt net kanibalė, sudorojusi savo aukas ir dabar besididžiuojanti savo darbo vaisiais. Šlykštu. Šiuo metu negalėjau suprasti psichopatų, galabijančių nekaltus žmones. Koks malonumas jausti kraują ant rankų ir regėti nebegyvas aukos akis? Turbūt dėl to jie ir vadinami psichopatais.

Jei ne mergina, kurios vardo nespėjau paklausti, galbūt būčiau užmerkusi akis šaltame vandenyje, vis dar tikėdama, kad mano baimės vaizdiniai yra realybė. Nesuprantu, kodėl mano protas toks jautrus emocijoms, baimėms, nerimui. Dabar aš bijau bijoti.

Užsiklojusi antklode užgesinau šviesą ir lėtai užmerkiau akis. Galvoje zujo minčių avilys, bet jis staiga sustingo ties vienu prisiminimu. Atsimerkiau ir susigūžiau, leisdama vaizduotei vėl paišyti monstrus po mano lova. Aš nežinojau rudaplaukės vardo.

Tačiau ji žinojo manąjį.