„Tu neturi likti gyva."

***

Dūmų nemažėjo. Akys ašarojo, medžiaga užsidengiau nosį ir burną, kad smalkės nepatektų į kvėpavimo takus. Nuolatos reikėjo sprukti į mažiau aprūkusią vietą įkvėpti šviežesnio oro, tačiau laikiausi iš visų jėgų. Adrenalinas lakstė mano gyslomis, turėjau tiek užsidegimo, kiek dar niekad nesu turėjęs. Galvoje be pertraukos skambėjo paskutiniai Kristiano žodžiai: „Nudėk tą nelemtą velnio išperą!". Vėl sukandau dantis. Sunku patikėti, kad draugo, su kuriuo dar ką tik kalbėjau, nebėra.

Buvo itin karšta. Prisimerkęs pakėliau akis, virš galvos matydamas energingą liepsnų šokį. Viršutiniai dangoraižio aukštai be abejonės buvo visiškai suniokoti. Mane gelbėjo tik pastato apačia, dar nepatyrusi didelės žalos. Nejauku buvo vaikščioti po didžiulius tuščius plotus, braidyti po kraujo balas ir girdėti tik griūnančio prekybos centro garsus. Šalimais mėtėsi lavonai, nutraukytomis galūnėmis, sutraiškytomis krūtinėmis ir baisiomis veido išraiškomis. Kruvini akių obuoliai žvelgė kažkur į tolį, o praviros burnos, sustingusios riksmo būsenoje, skleidė žiauraus išpuolio žinutę. Eidamas užkliuvau už kūno ir keturpėsčias pasitraukiau nuo numirėlio. Delnai išsitepė krauju, tad suskubau jį nusivalyti į šonus. Iš lauko girdėjusi žmonių šauksmai, kartas nuo karto išgirsdavau policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės sirenos.

Kas norėjo išsigelbėti jau seniai paspruko. Tikriausiai dėl to žmonės nebandė brautis vidų ir ieškoti užsibarikadavusių nelaimėlių. Ko gero, visi mano, kad aš jau žuvęs.

- Velniava, - užsikosėjau, braudamasis per dūmus ir nerasdamas nė menkiausio merginos ženklo.

Gal ji viršuje? O gal paspruko? Gali būti, kad jos čia seniai nebėra, o aš kaip savižudis klupinėju po ant plono siūlo besilaikančio pastato vidų. Tačiau kažkodėl tikėjau, kad ši mano „misija" yra gyvybės ir mirties klausimas. Pažvelgus iš teorinės pusės tai yra tiesa.

Ir tada aš pamačiau ją.

Jei dabar būtų tik paprasta diena, ko gero sustingčiau ir grožėčiausi regimu vaizdu. Rudaplaukė sėdėjo ant žemės, sukryžiavusi kojas lyg panirusi į keistą ir paslaptingą meditaciją. Aplink ją sūkuriavo nematomos oro srovės, plaikstydamos plaukus ir vaikydamos dūmų tumulus. Čia galėjau lengviau atsikvėpti, deguonis pripildė mano plaučius, tad jaučiausi kur kas geriau.

Staiga mergina atsisuko į mane. Žvelgiau tiesiai jai į akis. Plonas rainelės lankas, pasislėpęs už išsiplėtusių vyzdžių, buvo sužibęs ryškiai oranžine, tokia pat, kaip ugnies, spalva. Lūpas buvo iškreipusi pašaipi šypsena, kol mergina sekė mane žvilgsniu. Pirma nusprendžiau žaisti gražiai.

- Stok! - sušukau, nejudėdamas iš vietos. Ji toliau stebėjo. - Turi sustoti!

Rudaplaukė manęs neklausė, dar blogiau - vos šiek tiek kilstelėjo rankas ir daiktai ėmė skrieti ratu. Netekau žado. Iki šiol viena mano sielos dalelė dar šiek tiek tikėjosi, kad merdėjančio Kristiano žodžiai buvo tik kliedesiai, kad viskas netikra. Deja.

- Ar tu nematai, kad žūsta žmonės?! - šauksmą perpildė skausmo aimana. - Kuo jie nusikalto? Ką blogo padarė tau?

Smūgis į sąžinę negelbėjo. Mergina vis dar nenuleido nuo manęs akių, tęsdama pasiutusį planą, tarsi mano egzistencija jai visai nerūpėtų. Privalėjau imtis veiksmų. Išsitraukęs elektrošoką lėtai pajudėjau link jos. Beviltiškai vyliausi, kad šis žingsnis padės. Rudaplaukė pakreipė galvą, lyg klaustų „Rimtai?" ir vienu piršto krustelėjimu išplėšė ginklą man iš rankų. Menka elektros srovė susiliejo su nematoma galia ir ėmė kibirkščiuoti, tad prisidengęs akis atšokau kelis žingsnius atokiau.

- Jūs, žmonės, dar nesuvokiate gyvenimo vertės, - prabilo ji. - Manote, kad jis bereikšmis. Ir tik tokių akimirkų metu suvokiate, kokia ji svarbi.

- Kas tu? - nusprendžiau išgauti kuo daugiau informacijos.

- Aš esu tu, o tu esi aš, - mergina nusuko žvilgsnį. - Visi mes vienodi.

- Tu beprotė!

- Argi ne mes visi? - ji suulbėjo taip švelniai, jog tai nuskambėjo kaip daina. - Jūs manote, kad galia - privalumas. Siekiate jos, nors nesuvokiate, kad tikroji galia atneša tik skausmą.

Ji užgriebė išties rimtą temą. Tą akimirką merginos vietoje pamačiau silpną mergaitę, ne laiku priverstą tapti žiauria ir šaltakrauje. Akimirkos įspūdis išnyko, jos akys vėl sužaižaravo pykčiu.

- Tu neturi to daryti, - raminančiai ištiesiau į priekį rankas. - Kad ir kas tau liepė taip elgtis, tu neprivalai, supranti?

Akimirką pasidarė tylu. Maniau, kad ji susiprotės ir nustos vykdyti savižudišką planą. Mergina atsistojo, pasitaršė susivėlusius plaukus ir plačiai nusišypsojo. Kambarį vėl pamažu užpildė dūmai.

- Nagi, parodyk, ką moki.

Ne iš karto supratau, kad šie žodžiai reiškia kovą. Iš dešinės pusės atsklido stipri smūgio banga. Buvau nusviestas beveik per pusę salės, dunkstelėjau taip skaudžiai, kad akyse ėmė šokti švieselės. Pakėliau galvą, bet nieko nemačiau aplinkui: dūmų uždanga veikė lyg idealus šydas.

- Aš nenoriu tavęs skriausti!

Tarsi atsaką gavau smūgį į šoną. Susiėmiau už skaudančios vietos, išleisdamas vos girdimą aimaną. Privalėjau jai pasipriešinti, jei nenorėjau būti nukautas be jokių pastangų.

Pašokęs puoliau iš šono, į tą pusę, iš kur atsklido smūgio banga. Tačiau atrodė, kad mergina jau buvo tai numačiusi - buvau pargriautas iš nugaros, kai ji tiesiogine ta žodžio prasme, užšoko man ant pečių. Kaip tokio smulkaus sudėjimo, ji buvo itin stipri.

- Atrodo, kad nežinai, kaip kautis su telepatais, - sumurkė man į ausį.

Ji žinojo kiekvieną mano žingsnį. Kaip aš turėjau kautis su žmogumi, kuris nuspėja mano sprendimus? Gulėjau ant žemės griūnančiame pastate, be galimybės išsigelbėti. Ir tik tuomet suvokiau, kaip man reikia kovoti.

Spontaniškai.

- Tu neturi likti gyva, - sušnabždėjau stipriai pastumdamas ją į šoną.

Mes abu kritome pro išdaužtą langą. Oda perbėgo šiurpas, jaučiant vėjo šuorus ūžiant pro ausis, kūnas degė nuo įtampos. Užsimerkiau, žinodamas, kad žūsiu, bet net laisvai numirti man nebuvo leista. Riebiai nusikeikusi mergina mostelėjo ranka ir mus apsupo jėga. Vietoj kritimo mes kilome dar aukščiau, tad su siaubu suvokiau, kad ji gali ne tik paveikti daiktus, bet ir žmogaus kūną. Stipriau įsikibau į merginą, baimės kupinomis akimis dairiausi aplinkui. Skristi lėktuvu būtų daug kartų maloniau.

Priartėjus prie žemės rudaplaukė nustūmė mane nuo savęs ir aš vėl dunkstelėjau ant žemės. Ji visai nesigaili mano kūno. Pasukęs galvą greitai permečiau akimis aplinką. Mes buvome kitoje dangoraižio pusėje, kuri atrodė gerokai grėsmingiau. Pasviręs pastatas be abejonės kėlė kur kas didesnę grėsmę, nei kita pusė, o dūmų uždanga buvo gerokai juodesnė. Ideali vieta kautis, nieko nepridursi.

Skubiu judesiu ištraukiau iš už diržo šautuvą ir net nepatikrinęs, ar ginklas užtaisytas, iššoviau. Nuskambėjo skardus garsas, o pajutęs atatranką likau maloniai nustebintas. Tiesą sakant nemaniau, kad jis iš tikrųjų gali būti tinkamas naudojimui. Nuovargis ir siaubas neleido susikaupti, tad dauguma kulkų šovė į šalį, tačiau kelios susmigo į merginą. Ji nustebusi pakėlė į mane akis, tačiau liko stovėti. Ūmai jos žvilgsnis nusidažė dar ryškesniu įniršiu.

- Nejaugi tu iš tiesų toks kvailas? - kandi pašaipa paliko merginos lūpas.

Vienu rankos mostelėjimu visi trys šoviniai išsprūdo iš jos kūno. Su siaubu stebėjau šį veiksmą, kol akis apčiuopė mažą smulkmeną - jos žaizdos neužsitraukė, todėl tikriausiai ji jautėsi gerai vien dėl adrenalino pliūpsnio. Rudaplaukė buvo labai galinga, bet nebuvo nemirtinga.

Sukaupusi visas jėgas ji taip netikėtai pakėlė mane į viršų, kad akimirką pasijutau lyg būčiau nesvarumo būsenoje. Užvertusi galvą ji žiūrėjo tiesiai man į akis - pyktis maišėsi su abejone, o abejingumas - su vos vos matomu gailesčiu.

- Tu per geras šiam pasauliui, - pareiškė. - Dvidešimt pirmame amžiuje nebeliko idealų, tačiau tu... Tu nepabūgai stoti į pavojų dėl draugo atminimo. Jo vardas buvo Kristianas, tiesa?

Sukandau dantis, kad nepradėčiau rėkti. Šiuo metu būčiau mielai jai vožęs, bet galia surakino mane nematomais antrankiais, tad negalėjau net pajudėti.

- Tu esi labai geros širdies, Setai, - svajingai tęsė mergina. - Netgi geresnis, negu buvau aš.

Pajudinau galvą išgirdęs kritimo garsą. Nepajėgiau pamatyti, kas vyksta, tačiau rudaplaukė, pasitelkusi paskutines jėgas, sviedė mane kelių šimtų metrų atstumu. Kritau ant kieto betono, veidas apteko krauju, norėjau šaukti dėl kojas ir rankas užplūdusio skausmo. Vos pasikėlęs pažvelgiau į tą pusę, kur vos prieš akimirką buvome drauge su ja. Rudaplaukės kūnas buvo beveik perskrostas perpus, tik jos galia dėl neaiškios priežasties, vis dar pamažu sklandė aplinkui. Metalinė plokštė buvo įstrigusi po šonkauliais, visiškai ištempta krauju. Nenatūraliai persisukusi, kojos kone siekė jos dešinį petį. Mergina buvo atsimerkusi, užverstos akys žvelgė į viršų, o iš ausų pasipylė kraujas. Man nebebuvo svarbu. Springau savu ir svetimu krauju, pamažu nerdamas į juodą begalybę, iš kurios nebegalėjau ištrūkti.