„Tai buvo gėdingiausia diena mano gyvenime!"

***

Nedaug kas žinojo, kas iš tikrųjų įvyko rugsėjo vienuoliktąją. Žmonės nenumanė, kad prieš įvykstant žiauriam išpuoliui, kai kas pabėgo iš Pentagono.

***

Šiandien jaučiausi itin pavargęs. Naktį sunkiai sekėsi užmigti, todėl į darbą atslinkau tvinksinčia galva. Derinau racijos signalus, tikėdamasis užčiuopti reikiamą dažnį. Vakar kažkas suvėlė prietaiso kodą, tad dabar už tai reikėjo atsakyti man.

Ūmai atsidarė durys ir vidun įžengė vyras. Kristianui buvo trisdešimt septyneri, tačiau jis atrodė ne vyresnis trisdešimties. Jis buvo tikras šeimos žmogus ir puikus kolega, su kuriuo puikiai sutarėme nuo pirmos mano akimirkos darbe. Vyras linktelėjo pasisveikindamas ir išsitraukė iš spintelės apsauginio uniformą.

- Kažkas naujesnio? - pasidomėjau, vis dar klausydamasis racijos skleidžiamo triukšmo. Po perkūnais, kažkas tikrai sukniso jos sistemą.

- Vakar sulaukiau iš tiesų įdomaus skambučio, - sumurmėjo užsimesdamas ant pečių tamsiai mėlyną striukę. - Velnias, man tikrai reikia parūkyti.

Lengviau atsikvėpiau susireguliavus signalui. Pritvirtinau prietaisą prie plataus diržo ir palaukęs, kol Kristianas susižvejos krepšyje pakelį cigarečių, nusekiau su juo į lauką. Dar turėjome laiko iki prekybos centro atidarymo, tuo labiau, kad šiuo metu dangoraižyje plušo valytojos, kurioms pasipainiojus ne vietoje ir ne laiku gali būti nulydėtas keletu piktų žodelių.

- Nagi, pasakok, - pratariau nusileidus liftu ir įkvėpus tyro lauko oro. - Tave paaukštino?

Kristianas prisidegė cigaretę ryškiu žiebtuvėliu ir įtraukęs dūmą papurtė galvą. Atkišo ją man, bet atsisakiau.

- Juokauji. Su tokiu bosu stypsosiu tame pačiame darbe mažiausiai dešimt metų.

- Tuomet kas įvyko? Intriguoji, Kristianai.

- Vakar vėlai vakare man paskambino vyras ir liepė šiandien neiti į darbą, - dar vienas dūmų tumulas pasklido po aikštelę.

- Ko gero mokyklinukai žaidė žaidimus, - gūžtelėjau pečiais. - Juk ir mes seniau taip darydavome. Vaikai dar nesupranta tokių skambučių beprasmybės.

- Ne, - jis papurtė galvą. - Tas vyras skambino dar keliems kolegoms. Negali būti sutapimas. Kažkas išsiaiškino mūsų numerius.

- Na, aš tokio skambučio nesulaukiau. Nenustebčiau, jei tai būtų konkurentai. Girdėjau, kad viršininkas seniai susitepęs rankas, o šis prekybos centras būtų gardus kąsnelis nekilnojamo turto įmonei.

- Galbūt, bet geriau vykime neigiamas mintis ir pasišnekėkime apie geresnius dalykus, visgi darbo diena tik prasideda, - šyptelėjo pamojuodamas cigarete. Kliūdyta vėjo nuorūka užsiplieskė dar stipriau, tad akimirką suabejojau, ar jis nenusvils pirštų. - Kaip sekasi Anastasijai?

- Puikiai, - plačiai nusišypsojau. Pagaliau atėjo metas mano mėgstamai temai. - Negalime atsidžiaugti artėjančiu stebuklu.

- Kada mažoji turėtų išvysti pasaulį?

- Trečiadienį.

- Greitai, - Kristianas pakėlė mįslingą žvilgsnį į dangų. - Pagaliau ir tu suprasi, ką reiškia būti jaunam tėveliui su mišinukais ir košytėmis.

Pavarčiau akis.

- Iš tavo žodžių atrodo, kad manęs laukia nepakeliami sunkumai.

- Aš to nesakiau. Bet jei reikės man pavaidinti Kalėdų senelį, būtinai kreipkis.

Pažvelgiau į jį kreivu žvilgsniu, o vyras sukikeno, nusukdamas nuo manęs akis.

- Kodėl tu vėl grįžai prie to prisiminimo? Tai buvo gėdingiausia diena mano gyvenime! Iš kur aš galėjau žinoti, kad jie lieps man šokti makareną?

Prieš kelerius metus Kristianas manęs paprašė sukurti vaidinimą jo vaikams ir papuošti Kūčių vakarą. Žinoma, sutikau, net nesitikėdamas, kad sūnus ir dukra gali būti tokie padaužos bei priversti mane stypčioti viduryje svetainės tarsi beždžionei įlipusiai į dilgėles.

- Juk sakiau, kad jie buvo ką tik išmokę šį šokį. Bet pamatyti šokantį Kalėdų senį buvo tikrai smagu.

- Kristianai. Aš neišmušiu iš tavęs šio prisiminimo, tiesa?

- Ne, - išsiviepė vyras.

Ūmai suvibravo Kristiano racija ir jis žaibiškai išsitraukęs priglaudė ją prie burnos. Akimirką signalas trūkinėjo, galiausiai atskleisdamas šaižų pavaduotojo balsą.

- Kristianai, ar Setas su tavim? - kiek trūkinėjantis signalas pavertė balsą aukštu pelės cypimu.

Krisianas pažvelgė mano pusėn.

- Taip, kas atsitiko?

- Tu dar klausi, kas atsitiko? - oho, jis kaip reikiant įpykęs. - Visi jau savo postuose, tik jūsų nematau darbo vietoje. Neškite savo sumautas subines, jei nenorėte išlėkti lauk!

Monotoniškas šnypštimas išdavė, kad pokalbis buvo nutrauktas. Kristianas žvelgė į mane tokiu pašaipiu žvilgsniu, iš kurio buvo galima išskaityti žodžius: „Šis netikša nežino, ką daro". Ir iš tikrųjų, viršininko sūnėnas Elijus ( į kurį net mes turėjome kreiptis ponu Stivensonu ) buvo prastumtas į verslo rinką. Tik studijas baigęs jaunuolis pasipūtė tarsi gaidys, besisukinėjantis tarp bereikšmių vištų, ir susigalvojo esąs mūsų vyriausias vadas. Visi kolegos nusprendė, kad jam dėdė turėtų gerokai vožtelėti per ausį.

Ko gero daug kas įsivaizduotų tokį vėjavaikį kaip ryškiaplaukį vaikį su galybe tatuiruočių, nuolatos besiklausantį metalo. Ką gi, šįkart stereotipus teko sugriauti. Elijus buvo augalotas, beveik dviejų metrų ūgio vaikinas, besistengiantis užsiauginti solidžią barzdą. Tokia išvaizda aiškiai kontrastavo su aukštu balsu, kuris mus gąsdino arba vertė kristi iš juoko. Vis dėlto, niekas nenorėjo su juo turėti reikalų, tad per firmos vakarus jis dažniausiai stovėdavo nuošaliau, beviltiškai stengdamasis šypsena atkreipti merginų dėmesį.

- Reiktų grįžti, jei nenori pakliūti „svarbiajam viršininkėliui" į akis, - sarkastiškai prunkštelėjo Kristianas.

- Kartais man atrodo, kad net nusipersti be jo leidimo negalima.

Vėl grįžome į vidų. Grindys blizgėjo, iš tiesų, valytojos padarė šaunų darbą, išvalydamos nešvarius pėdsakus, paliktus mūsų klientų. Su kolega teko išsiskirti - jis prižiūrėjo aukštą virš manęs, tad jam dar reikėjo užkopti laiptais, o mano postas buvo prieš pat akis.

- Ar norėtum po darbo užsukti į barą? - dar sušukau prieš išsiskiriant. - Bet kokiu atveju man reikia į tą pusę, Anastasija prašė nupirkti šokolado.

- Žinoma, - linktelėjo Kristianas. - Netoliese žinau šaunią šokoladinę, kurioje gaminami skanėstai buvo neatsiejami mano žmonos valgiaraštyje. Taviškė pirštus apsilaižys.

Į pastatą ėmė gužėti pirmieji žmonės. Keista, kokių ankstyvų būna pirkėjų. Jie ateina vos atsidarius prekybos centrui, aš mieliau pasnausčiau bent iki dešimtos.

***

Toks mano darbas - stoviniuoti netoli kasų, slankioti koridoriais ir stebėti, kad kas nors kažko nenugriebtų. Vieninteliai mano ginklai buvo elektrošokas ir pistoletas, kuris turėjo mažai šovinių ir, beje, tikriausiai buvo neužtaisytas. Kitavertus, man niekada neteko juo pasinaudoti: konfliktai dažniausiai baigdavosi laimingai.

Šįryt atrodė ramu. Niekas nebandė susimušti ar pavogti brangų papuošalą iš parduotuvės. Tokiomis akimirkomis susimąstydavau, ar ne geriau būtų modernizuoti aplinką ir pavesti priežiūrą vienam asmeniui. Tuomet likusieji turėtų laisvadienį.

Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už vieno silueto. Stebėjau jį iš nugaros, apsirengusį pilku džemperiu su gobtuvu ir tamsiomis kelnėmis. Potencialus vagis, tiesa? Tuo labiau, kad žmogus ėjo koja už kojos, nors žingsniai panėšėjo į girto žmogaus svyravimus. Susiraukiau, įdėmiau nužvelgdamas žmogystą. Privalėjau prieti.

- Ei, girtiems čia būti negalima.

Tai buvo mergina. Jos rusvi tiesūs plaukai krito kiek žemiau pečių. Skruostai įraudę, o akių vyzdžiai buvo tokie išsiplėtę, kad pagalvojau, kad ji yra pavartojusi narkotikų.

- Atsiprašau, tačiau aš negėriau, - šyptelėjo mergina. - Tuo labiau nieko nevartojau.

Tarsi perskaičiusi mano mintis ji grįžtelėjo mano pusėn ir praėjo pro šalį. Ką gi, mano spėjimą buvo nesunku atspėti, ypač kai pažvelgiu į žmogų tokiu tiriančiu žvilgsniu. Tačiau pasisukęs sau už nugaros, merginos jau nepamačiau.

- 1203, ar girdite? - paklausiau vis dar dairydamasis merginos.

Po kelių akimirkų išgirdau teigiamą atsakymą kitame racijos gale.

- Keturiasdešimt trečiame aukšte aptikau neaiškų asmenį. Ji galėjo pakilti aukštu aukščiau, mačiau judančią link pagrindinių laiptų.

- Ji? Mergina?

- Mergina. Rudaplaukė.

Palikau nepažįstamosios klausimą spręsti kolegoms, o pats įsivėliau į dar vieną vagystės atvejį. Jaunuolis tikėjosi prasmukti pro apsaugą pasiglemžęs nemažą auksinę statulėlę. Sveikas atvykęs į dvidešimt pirmą amžių, drauguži.

Galiausiai vaikinas buvo nugabentas policijai, o aš vėl įsitaisiau savo poste netoli langų. Ramiu žvilgsniu žiūrėjau į melsvą dangų. Turėjo išaušti graži diena, tikiuosi, kad ir popietė bus ne mažiau maloni. Ūmai grįžtelėjau kasų pusėn, o tuomet vėl pažvelgiau laukan. Suraukęs antakius sužiurau tolyn, spręsdamas, ar tai, ką pamačiau, buvo tiesa. Mano akys išsprogo ant kaktos, o aš nejučia prikandau lūpą.

- O Dieve.